Dalis norinčiųjų vairuoti net nelanko vairavimo teorijos kursų, o tik iškalę taisykles ir išlaikę „Regitroje“ teorijos egzaminą ateina mokytis valdyti automobilio ir manevruoti mieste.
Vairavimo mokyklos „Dorkanas“ direktoriaus pavaduotoja ugdymui Ramunė Dobilienė pasakoja, kad besimokančiųjų eksternu, kuomet eismo teorijos paskaitos nėra privalomos, padaugėjo pandemijos metu.
„Dažniau žmonės renkasi lankyti kursus, tačiau po karantino pastebėjome išaugusį norinčių mokytis eksternu skaičių ir ta tendencija išliko“, – sako R.Dobilienė.
Visgi, ji pataria rinktis klausyti teorijos paskaitas su grupe, nes tuomet dėstytojas paaiškina įvairias situacijas, taisyklių pritaikymą realiame eisme ir mokytis vairuoti dažnai būna lengviau.
„Rekomenduojame teoriją mokytis mokykloje, nes tada paprasčiau suprasti, kiekviena taisyklė išaiškinama, o tie, kurie mokosi savarankiškai, dažniausiai taisykles iškala, atvažiavus prie tikros sankryžos susigaudyti būna sunkiau.
Žinoma, visokių yra žmonių, vieniems sekasi lengviau, kitiems – sudėtingiau, bet iš instruktorių girdime, kad tiems, kurie mokosi savarankiškai, reikia daugiau paaiškinimų“, – tikina R.Dobilienė.
Be to, nors būsimi vairuotojai išmoksta Kelių eismo taisykles, išlaiko teorijos egzaminą „Regitroje“, jie negauna jokios papildomos informacijos apie saugumą ir atsakomybes kelyje.
„Tie, kurie lanko kursus, gauna saugaus eismo pagrindus, instruktoriai turi mokymo temas ir jomis vadovaujasi. Aptariamos aktualijos, papasakojama, kad reikia stebėti aplinką, kitus vairuotojus, kaip tai daryti taisyklingai, kas laukia viršijant greitį ir panašiai. Tų temų yra daug.
Tie, kurie mokosi savarankiškai, to negauna, nes tai nėra parašyta taisyklėse, bet yra būtina, nebent patys susiranda ir pasiskaito kituose šaltiniuose.
Manyčiau, kad turėtų būti privaloma išklausyti kursą apie saugų eismą ir paanalizuoti avarijų priežastis, greičio ir kitų nusižengimų pasekmes“, – teigia R.Dobilienė.
Vairuotojai, kurie nusižengia taisyklėms ir gauna nuobaudą ar teisių atėmimą, turi lankyti papildomus kursus, susijusius su jų nusižengimu. Pavyzdžiui, apie alkoholio ar psichotropinių medžiagų žalą, jeigu asmuo vairavo apsvaigęs.
Jie papildomai turi pasikalbėti su psichologu, išanalizuoti save, savo būdą kelyje, kaip suvaldyti kylantį pyktį ar norą stipriau paspausti greičio pedalą. Pasiteiravus pašnekovės, ar toks pokalbis praverstų ne tik jau nusižengusiems, bet ir būsimiems vairuotojams, ji atsakė teigiamai.
„Mano nuomone, galbūt ir būtų naudinga pasikalbėti su psichologu, išsiaiškinti savo būdą ir sužinoti, kaip valdyti save“ , – teiginiui pritaria R.Dobilienė.
Nors vairavimo mokykloje ne visi gauna saugaus eismo pamokų, kiekvienas vairuotojas kelyje turi turėti supratimą, kaip tai daryti saugiai ir kodėl tai yra svarbu.
Tokiu atveju, visa atsakomybė išugdyti atsakingai mąstantį ir teisingus sprendimus priimantį vairuotoją tenka vairavimo instruktoriui, tačiau tam jis turi tik keliasdešimt akademinių valandų.
„Instruktoriui būna šokas, nes ateina žmogus su pažyma, kad yra išmokęs Kelių eismo taisykles, bet privažiavus elementarią sankryžą nesupranta, ką reikia daryti.
Tada turi ne tik stebėti aplinką, mokyti vairavimo, bet ir išdėstyti teorijos kursą“, – mokytojų įspūdžiais dalijasi vairavimo instruktorius, mokyklos „Autologija“ vadovas Kastytis Povilaitis.
Jis pritaria R.Dobilienei, kad mokytis su teorijos vairavimo mokykloje yra naudingiau nei mokytis savarankiškai, nes taip yra stipriau įsigilinama į taisykles ir jų kilmę.
„Vienareikšmiškai mokytis teorijos vairavimo mokykloje duoda naudos, nes dirbant savarankiškai, vėliau vargsta instruktoriai. Kelių eismo taisyklių punktai dažnai yra parašyti per kelias eilutes, sakiniai sudėtingi ir ne visada suprantami.
Mokantis savarankiškai ne visada yra įsigilinama ir teisingai suprantama, o taisykles diktuoja gyvenimiškos situacijos, todėl reikia pasiaiškinti, kodėl tokia taisyklė atsirado“, – pasakoja K.Povilaitis.
Be to, nukenčia ir būsimieji vairuotojai, nes vairavimo pamokų metų jiems reikia atlikti keletą veiksmų vienu metu, o instruktoriaus patarimus jie ne visada išgirsta.
„Pastebėjus, kad mokinys nemoka elementarių taisyklių, turi jam išaiškinti, ką tokioje situacijoje daryti. O važiuojant reikia stebėti aplinką, ženklus, ne tik instruktoriui, bet ir mokiniui, jis savo dėmesį sukaupia į vairavimą ir nebegirdi, ką jam dėsto instruktorius, pasako, kad negirdėjo, tada reikia sustoti ir paaiškinti“, – sunkumus vardina K.Povilaitis.
Pašnekovas priduria, kad pasitaiko ir tokių situacijų, kai mokytis vairuoti ateina keletas draugų, vieni pasirenka teoriją išmokti savarankiškai, kiti – lankyti šešias savaites trunkančius kursus, o galutiniame variante pirmieji egzaminus išlaiko ir vairuotojo pažymėjimą gauna tie, kurie klausė teorijos paskaitų iš dėstytojo lūpų.
Vairuoti lengvąjį automobilį gali asmuo, kuris praėjo 30 akademinių valandų praktinio vairavimo mokymus. Anot K.Povilaičio – to dažnai nepakanka.
„30 valandų – minimalus skaičius ir to tikrai neužtenka, jeigu žmogus yra visiškai nevairuojantis. Būna, kad ateina jaunimas, kuris jau daug metų važinėja kartais ar dalyvauja automobilių sporte, tai patį automobilį valdyti moka, tik reikia sustatyti į rėmus, kaip reikia taisyklingai važiuoti gatvėje, tada laiko pakanka“, – pasakoja vairavimo mokytojas.
Pasak instruktoriaus, eismo saugumas priklauso ne tik nuo teorijos ar vairavimo sugebėjimų, bet ir vertybinių nuostatų.
„Eismo saugumui reikia ne tik gebėjimų, bet turi turėti ir vertybinę nuostatą. Kas nežino, kad negalima viršyti greičio ar vairuoti išgėrus? Visi tai žino, bet jeigu žmogus turi nuostatą, kad to daryti tikrai negalima – jis ir nedarys“, – tikina K.Povilaitis, ir priduria, kad dažniausiai vertybės atsinešamos iš šeimos, o jas pakeisti yra sudėtinga.
Tiems, kurie mėgsta greitį ar yra linkę kitaip prasižengti, jis primena, kad padarius klaidą trasoje – bus sugadintas automobilis, o klaida gatvėje gali sugadinti žmonių gyvenimus.
