Privalomas ir mieste
Saugaus eismo ekspertas Artūras Pakėnas pritaria: tinkamai uždėtas ar ant viršutinių drabužių, kuprinės prisegtas atšvaitas, žibintuvėlis ar prožektorius gyvybę gelbsti ištisus metus, juolab tamsos mūsų klimato zonoje išties pakanka: rūkas, dulksna, lietus, vasarą – vakarėliai ar laikas gamtoje iki vėlumos, o tuomet – kelionės miesto gatvėmis ar užmiesčio keliais.
Pašnekovo žodžiais, pastaruoju metu mažesniuose miestuose, miesteliuose, net didmiesčiuose gatvių žibintai šviečia blankiau ar įjungiamas tik kas kelintas gatvių šviestuvas, miestuose taip pat netrūksta neapšviestų, siaurų gatvių, takų, kur pėsčiuosius pamatyti sudėtinga, tad tikėjimas, kad atšvaitas mieste nereikalingas, tik užmiestyje – tėra mitas. „Vieniems kitus matyti būtina visur“, – pabrėžė saugaus eismo ekspertas.
Bet kuris vairuotojas patvirtins, kad prietemoje, esant debesuotam orui, lijundrai ar lyjant, pėsčiąjį kartais pavyksta pamatyti tik visai šalia automobilio, ir tik tamsų šešėlį, vaiduoklį – tokios situacijos išties šiurpios.
Kai kuriems pėstiesiems vis dar atrodo, kad jei jie mato automobilį su įjungtais žibintais, tai ir vairuotojas mato juos, apsirengusius tamsios spalvos drabužiais ir einančius asfaltu, nors iš tiesų taip nėra“, – stebėjosi pašnekovas.
Skundėsi, vėliau džiaugėsi
A. Pakėnas prisiminė atvejus, kuomet dviratininkus, įpareigojus vilkėti šviesą atspindinčias liemenes, sulaukta daug skundų, esą jie neprivalo to daryti.
„Kodėl neprivalo, jei dalyvauja eisme? Važiuodamas sutemus, matau priekyje mirksintį raudoną žibintą, nors nematau dviratininko, sulėtinu greitį, atidžiau stebiu, kur tas dviratininkas, kokie jo manevrai, ar aš jo nekliudysiu, praleisiu. Jis jau atkreipė mano dėmesį: „aš čia“, – komentavo saugaus eismo ekspertas.
Važiuojant tamsoje, suprastėja vairuotojo budrumas, dėmesingumas. Jei jis mato priešais atvažiuojantį automobilį su įjungtais žibintais, pėsčiąjį be atšvaito, atvažiuojančio automobilio fone, vargu, ar pamatys.
Vairuotojas, tamsiuoju paros metu važiuodamas su įjungtomis artimosiomis žibintų šviesomis, pėsčiąjį be atšvaito pastebi vos už 30–50 metrų, su atšvaitais – už 150 metrų. Jei įjungtos tolimosios žibintų šviesos, vairuotojas pėsčiąjį be atšvaito mato už 100 metrų, o su atšvaitu – už 300 metrų.
50 km / h greičiu važiuojantis automobilis per sekundę nuvažiuoja beveik 14 metrų. Jei vairuotojas pėsčiąjį pastebės už 30 metrų, teturės dvi sekundes sureaguoti ir automobilį sustabdyti – kartais tai tiesiog neįmanoma.
Lietuvoje įprasta į mokyklą, darbą, pas kaimynus, į parduotuvę ar bažnyčią eiti žvyrkeliu ar užmiesčio keliu. Kadangi neįmanoma sudaryti ypatingų sąlygų pėstiesiems, apšviesti visų užmiesčio kelių, saugaus eismo eksperto manymu, ypatingai svarbu pasirūpinti priemonėmis, kurios padeda būti matomiems keliuose ir gatvėse.
Svarbiausios taisyklės, kaip tinkamai naudoti atšvaitą:
pėstieji, eidami ne užmiestyje, atšvaitą turi pritvirtinti taip, kad jis būtų matomas, ir automobilių žibintai galėtų jį apšviesti.
Užmiestyje pėstieji privalo eiti prieš automobilių judėjimo kryptį, t. y. kairiąja kelio puse. Einant užmiestyje, atšvaitas turi būti pritvirtintas dešinėje pusėje taip, kad automobilių žibintai jį apšviestų.
Pėstiesiems, einantiems keliu tamsoje, rekomenduojama neštis šviečiantį žibintą ar vilkėti liemenę su šviesą atspindinčiomis juostomis.
Dviračių ir paspirtukų vairuotojai, važiuodami važiuojamąja dalimi, turi judėti pagal automobilių važiavimo kryptį (dešine puse), todėl atšvaitas turi būti pritvirtintas kairėje pusėje taip, kad automobilių žibintai juos apšviestų.
Dviračiai ir paspirtukai turėtų turėti baltą žibintą priekyje, raudoną – gale ir oranžinius atšvaitus, pritvirtintus ant stipinų. Pats eismo dalyvis turi vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais.
Neįvertina pavojaus
A. Pakėnas prisiminė neseną atvejį, kuomet siauroje gatvelėje, gyvenamajame rajone, pamatė du žmones, einančius važiuojamąja kelio dalimi, nors greta įrengtas šaligatvis, blogiausia – nė vienas jų neturėjo atšvaito.
„Įprastai, paklausus, kodėl eina važiuojamąja kelio dalimi, žmonės atsako, jog šaligatviai ištrupėję, telkšo balos, jais eiti nenori. Tuomet svarstau: jei jau eini važiuojamąja kelio dalimi, turėk atšvaitą, kad būtum matomas.
Yra manančiųjų: „aš esu pėsčiasis, mane praleiskite“. Galbūt, yra gatvių, kur nėra šaligatvių, bet pastebiu, kad žmonės piktnaudžiauja. Paklausus, kodėl neina jiems skirtu šaligatviu, atsako, kad taip patogiau, taip nori. Bet kaip tave pamatyti vairuotojui?“ – svarstė A. Pakėnas.
Pašnekovo akimis, situacija Lietuvoje gerėja: pėstieji vis dažniau atšvaitus segasi ant rankinių, kuprinių, kas ypač populiaru. Kuprinės, drabužiai siuvami integruojant šviesą atspindinčius elementus, itin ryškiai matomi kelininkų ar kitų darbuotojų darbo drabužiai.
„Visgi vis dar yra žmonių, kurie vaikšto užmiesčio keliais ir sugalvoja pailsėti ant asfalto. Tokiems žmonėms visuomenėje priimtos socialinės normos – svetimos. Gali jiems sakyti, ką nori, jie elgsis kaip atrodys geriausia. Užsideda gobtuvą, ausines ir eina be jokio atšvaito“, – apibendrino pašnekovas.
