Byloje nustatyta, kad asmuo viena arba su kitais asmenimis, išdauždamas automobilių stiklus ir taip įsibraudamas į automobilius, naudojosi ar siekė pasinaudoti trumpalaikei nuomai skirtais „CityBee“ automobiliais.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad asmuo trumpalaikei nuomai skirtais „CityBee“ automobiliais norėjo tik pasivažinėti. Jis nesiekė pasisavinti penkių nuomos paslaugas teikiančiai bendrovei priklausančių automobilių ir taip turėti naudos ar su jais pasielgti tokiu būdu, kad jų susigrąžinimas savininkui būtų neįmanomas ar išskirtinai apsunkintas.
Tuo metu apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą – konstatavo, kad asmens veiksmai atitinka visus svetimo turto pagrobimo (vagystės) sudėties požymius.
Asmuo pasinaudojo ir siekė pasinaudoti automobiliais neteisėtai, nesudaręs nuomos sutarties, kuri leistų naudotis „CityBee“ automobiliais, žinodamas, kad už tokį pasinaudojimą automobiliais nesusimokės. Išdauždamas automobilių stiklus ir įsibraudamas į automobilius, jis siekė juos bent tam tikrą laikotarpį naudoti kaip savus ir suvokė, kad dėl tokio jo elgesio „CityBee“ automobilių savininkas neteks savo turto ir atitinkamu laikotarpiu negalės jo išnuomoti kitiems, t. y. juo disponuoti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pritarė apeliacinės instancijos teismo pozicijai ir konstatavo, kad baudžiamojo įstatymo, numatančias už svetimo turto pagrobimą nuostatas šis teismas taikė tinkamai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje pabrėžė anksčiau praktikoje suformuluotas taisykles panašaus pobūdžio bylose. Akcentuota, kad tais atvejais, kai asmuo užvaldo svetimą turtą (pvz., automobilį) be savininko sutikimo ar jam nežinant, norėdamas juo pasinaudoti, tačiau neturėdamas tikslo jį pasisavinti ir būdamas abejingas jo likimui (gali turtą išmesti, atiduoti ar palikti bet kur), tokia veika paprastai kvalifikuotina kaip vagystė, rašoma teismo pranešime.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
