Hardas yra paimtas iš „SOS gyvūnų“ prieglaudos „Akropolio“ namelio. Deja, pačiai neteko dalyvauti susipažinimo procese su Hardu (tuo metu jis buvo Alfas) ir net nežinojau, kad sulauksiu tokios staigmenos. Visad žiūrinėjau dovanojamų gyvūnų nuotraukas ir žavėjausi jų istorijomis, taip norėjosi (norisi ir iki šiol) priglausti juos visus! Ir taip „prisišnekėjau“, kadangi buvusiam draugui pasakiau, jog norėčiau šuniuko. Žinoma, per daug vilčių nedėjau, nes puikiai supratau, kokia tai atsakomybė, visgi vienas šuo ir du priglausti katinai gyvena sodyboje pas tėvus, tad gyvūnijos tikrai netrūksta.
Tuo metu poilsiavau užsienyje pas sesę ir puikiai pamenu, kai kalbėdamas telefonu draugas pasakė: „Kai grįši, turėsiu tau kai ką prisipažinti.“ Nemeluosiu, nieko gero negalvojau. Sugrįžus mane pasitiko draugas, parvažiavome namo, o juose – mažas, juodas, baltomis didelėmis letenėlėmis ir baltu uodegos galiuku, nedrąsus kamuoliukas. Tokios staigmenos tikrai nesitikėjau!
Šis mažas kamuoliukas dar neturėjo nė metų, buvo labai baikštus, ypač bijojo vyrų, tad draugo neprisileido gan ilgai, o su manimi nuo pat pirmos dienos jautėsi saugus. Tikrai ilgai kovojome su jo baimėmis, manėmė, kad iš jų išaugs, vedėme į dresūrą, tačiau iki šiol baimės yra likusios. Žinoma, daug mažesnės, pradžioje bijojo net menkiausio krūptelėjimo, vėjo papūsto maišelio ar pan. Dabar aš labai juo didžiuojuosi. Ir nemeluosiu, toks baikštus augintinis tikrai reikalauja didelės atsakomybės, ištvermės ir darbo. Buvo ir sunkių momentų, kai galvodavau, kam reikėjo paimti tokį baikštų šunį, tačiau gerosios jo savybės ir noras pažinti pasaulį atsiskleidė laikui bėgant. Galiu drąsiai teigti, kad Hardas išaugo į tvirtą, rimtą, nors ir turintį baimių, tačiau be galo draugišką, žaismingą ir hiperaktyvų šunį, todėl ir sugalvojome tokį vardą – kaip kietasis diskas, kartais veikia, kartais stringa.
Hardas savo dideliais šuoliais gali perskristi visus namus, nejuokauju, šis ilgakojis galėtų dalyvauti šuolio į aukštį varžybose. Kalbant apie iškrėstus pokštus, na, tai natūralu, kad likęs vienas badu nemirdavo, o ir veiklos susirasdavo – sukramtytos šlepetės, išknistas šiukšlių maišas, paliktos balutės ir kitos dovanėlės, bet svarbiausi baldai sveiki ir turime kur kartu prisėsti.
Kaip ir minėjau, sodyboje turime šunį ir dvi kates, tad kai Hardas atvyksta į sodybą, gyvenimas atgyja! Katinai iškart slepiasi, nes jau žino, kad atvyko jų draugas vaikytojas, o su šuniu (Cane Corso veislė) sutaria puikiai. Nors ji ir vyresnė ir jau tapusi damute, tačiau visgi Hardui pavyksta kartas nuo karto ją išjudinti, o tada jau atsargiai, kad nepasipainiotų po kojomis tokie dičkiai (ne kartą jau yra pargriovę ir mus). Taigi Hardas yra tikras gamtos vaikas, jam tik duok lakstyti, išeina, kada nori, grįžta, kada nori – savarankiškas vyrukas. Ir iš tikrųjų, nebebaisu paleisti jį. Būdamas dar vos kelis mėnesius pas mus išsigando užsikabinusio pavadėlio ir ištrūko. Gerą parą laiko jo ieškojome, kol sulaukėme skambučio, kad mūsų paklydėlis blaškosi miške, kitoje kelio pusėje nuo namų – matyt, ieškojo kelio namo. Šis įvykis ilgą laiką kėlė baimę paleisti Hardą nuo pavadėlio, bet galiausiai išmokome pasitikėti.
Kalbant apie Hardo įpročius, na, jam tik duok valgyti – niekad negana, tačiau tuo tikrai nepiktnaudžiaujame. Jam labai patinka duotis po namus, nešiotis visus žaislus ir vis dar neišku, ar būna taip, kad jis pavargų. Labai mėgsta įsitaisyti ant fotelio šalia šeimininkės arba, jeigu tik gauna leidimą, iškart šoka į lovą, o toks milžinas tikrai užima daug vietos, tad neretai tenka ir pašalti.
Nepaisant visų sunkumų, su kuriais susidūrėme per trejus metus ir iki šiol dar susiduriame, Hardas yra be galo mylimas šeimos narys. Be jo dienos būtų liūdnesnės, jis visada tave išklausys, pralinksmins, sunervins, apsimes, kad „čia ne aš taip padariau“ po iškrėsto pokšto, tačiau tos gerumo pilnos akys neleidžia ilgai ant jo pykti. Visgi džiaugiuosi tokia staigmena, o labiausiai džiaugiuosi, kad jį išgelbėjo, nes kas žino, koks būtų buvęs jo likimas, juk ne kiekvienas pasiryžtų auginti baikštų šunį, su juo užsiimti. O dabar jis yra gerose, mylinčiose rankose ir apsaugotas nuo viso blogio, kurį jam jaunam teko ištverti. Mudu su Hardu esame labai geri bičiuliai. O namai pripildyti laimės, gyvumo. Esu dėkinga draugui, kad išgelbėjo Hardą iš prieglaudos niūrumos.
