„Nors čekoslovakų vilkšunius pasirinkau jau seniai, dar paauglystėje, tačiau man pačiai iki jų „užaugti“ prireikė kelerių metų“, – šypsosi Gustė, paklausta apie visiškai „nemadingos“, gana sudėtingos šunų veislės pasirinkimą. Ją pakerėjo nepriklausomas „čekų“ būdas, tai, jog šie šunys nesistengia įtikti žmogui, laukinė prigimtis ir... gintarinis žvilgsnis, nuo kurio per kūną perbėga šiurpuliukai.
Mergina jau išaugino tris „čekiukų“ vadas. Visi mažyliai sėkmingai rado savo naujus namus, ji tuo garantuota, nes seka savo šuniukų gyvenimo istorijas: „Kadangi „čekiukams“ rasti namus nėra lengviausia užduotis, dar iki pasiimant šuniuką, su šeimininkais užmezgame artimą kontaktą. Susitikimų metu stengiuosi perprasti, ar žmones pasiruošę tokiai šunų veislei. Natūralu, jog ir po šuniuko pasiėmimo bendraujame, jie tampa mano veislyno vilkiškais „gaujos nariais“.
Gustė sako, jog visokių nutikimų pasitaikė, nes tokia ir yra ši neuspėjama šunų veislė, taigi, nuotykių neišvengsi. Ji pabrėžia, kad šios veislės šunys yra labai empatiški, natūraliai saugo ir globoja savo žmogų, stebi aplinką ir aplinkinius, jaučia vidinę žmonių būseną. Jie sugeba emociškai palaikyti savo žmogų, kai šiam labiausiai to reikia. Čekoslovakų vilkšunių poelgiai yra neįprastai logiški, kai to net nesitiki, arba, atvirkščiai, neįtikėtinai smagūs, kai, likę vieni, nusprendžia „pasilinksminti“.
„Mano Juki labai myli žmones, o ypač vaikus. Aš ją drąsiai imu į stovyklas ir žygius, renginius ir projektus, – vieną iš nutikimų prisimena čekoslovakų vilkšunių augintoja. – Kartą vaikštinėdamos sostinės Pilies gatve pamatėme akordeonu grojantį berniuką. Prie jo priėjęs pagyvenęs, išgėręs vyriškis, galbūt „konkurentas“, nes tempėsi akordeoną, kažką piktai vaikui aiškino ir skeryčiojosi. Pagalvojau, gal tai berniuko tėtis, nusprendžiau nesikišti. Bet kai įsižiūrėjau į vaiko kūno kalbą (baikščiai dairėsi, išsitraukė telefoną kažkam skambinti), supratau, jog berniukas yra sutrikęs, įsibaiminęs. Priėjau paklausti, ar viskas gerai. Ir vaikas staiga apsikabino Juki, o ši, įvertinusi situaciją, įsispraudė tarp vaiko ir įkaušusio vyriškio. Vyriškis dar bandė kažką vapėti apie šunis, bet Juki tyliai suurzgė ir ėmė rimtai vaiką saugoti. Vyriškiui atsitraukus, Juki atsipalaidavo, lyžtelėjo vaiko ranką. Atsisveikinom. Patraukėm toliau, bet ta scena man vis sukasi tarsi iš filmo“.
Prakalbus apie kiną ir scenas, verta paminėti, kad Gustės „čekai“ nekart filmavosi kine ir reklamose. Neseniai ji kartu su savo augintine žengė raudonuoju kilimu ir dalyvavo trilerio „Duobė“ premjeroje.
„Duobė“ nebuvo pirmas mūsų projektas. Filmuose ir reklamose, kuriose matote „tikrus“ vilkus, dažniausia vaidina tikri „čekai“, – juokiasi Gustė. – Mano šunys prie operatorių ir kino kamerų pripratę. Kai kurie projektai jau įgyvendinti, kiti dar montavimo stadijoje. Darbas filmavimuose labai priklauso nuo kūrėjų norų. Kai kurioms scenoms parenku šunis, kuriems tai įgyvendinti paprasta ir smagu. Tačiau pasitaiko scenų, ypač, jei vaidina daugiau šunų, dėl kurių filmavimo perspėju režisierius, jog bus šiek tiek „dokumentikos“ – ne visada galiu pažadėti, jog idėjas įgyvendinti pavyks“.
Šunų ir žirgų mylėtoja pripažįsta, jog tokiuose projektuose ji patiria dvilypius jausmus. Viena vertus, labai džiaugiasi ir didžiuojasi matydama ekranuose saviškius. Kita vertus, toms kelioms scenoms būna paskirta para ar dvi intensyvaus darbo, prifilmuota daugybė medžiagos, iš kurios sumontuojamos kelios sekundės. Ir nors ji puikiai supranta šio darbo specifiką, širdies kampelyje lieka liūdesio, žinant, kiek daug pastangų įdėta ir kiek gerų kadrų liko neparodyta.
Gustei nesvetima gyvūnų globa, ypač rūpi žirgai. Pirmasis jos priglaustas arkliukas buvo sena kumelė Kaštonė, rami draugė, kuriai ji suteikė orią ir laisvą senatvę. Kaštonės nebėra, jos vietą užėmė padūkęs jaunas žirgas Saturnas. Gustė vadina jį mokytoju, nes jis priverčia atgaivinti šiek tiek primirštas žirgininkystės žinias ir skatina užmegzti gilų ir subtilų tarpusavio ryšį.
O su šunimis ji gyvena nuo pirmo „išzysto“ šuniuko, kai dar buvo vaikas. Tiksliau, tėvų turėtos kalytės atsivesto šuniuko Bugio, kuris ją lydėjo 14 metų. Buvo ištikimas draugas tyrinėjant apylinkes ir gamtą, organizuojant festivalius iki brandaus amžiaus, kai įsigijo nuosavą būstą. Bugis jai padėjo auginti mažus „čekiukus“, jis buvo švelni, bet griežta auklė mažiesiems „vilkiukams“. „Rimčiau į kinologiją panirau nuo 2011 metų, kai į mūsų namus atsikraustė Berno zenenhundų kalytė Runa. Pradėjau dalyvauti seminaruose, zenenhundų mylėtojų klubo veikloje, parodose, – susidomėjimo veisliniais šunimis pradžią prisimena šunų trenerė Gustė. – Pabaigusi mokslus įsidarbinau gyvūnų viešbutyje. Pradėjau užsiimti dresūra, gilinausi į šunų priežiūrą. Galiausiausiai „čekai“ įklampino į kinologiją galutinai“.
