Dovilė nepamiršta savo šaknų. Nors jos tėvai išsiskyrę, tačiau su abiem puikiai sutaria: juos sieja gilūs pašnekesiai, kelionės. Be to, savo šeima ji vadina ir brolį, jo žmoną ir sūnų.
Nors vyro Kai šeima gyvena Vokietijoje, Dovilė su jais bendrauja internetu ar kartu su vyru juos svetur aplanko.
„Vyras turi labai glaudų santykį su šeima. Jam labai svarbu, kad mes palaikytume santykį, nuvyktume. Pavyzdžiui, praėjusiais metais subūrėme visas savo šeimas iš skirtingų šalių ir šventėme Kalėdas drauge. Abiem be galo svarbu kokybiškai praleisti laiką ne tik kartu, bet ir su šeima, iš kurios esame kilę. Tai mums – prioritetas, kartu bandome laviruoti, padaryti, kad visiems būtų gerai. Ne veltui, kai susipažinome, mums buvo svarbu, kaip šeima reaguos į mūsų meilę. Dabar drąsiai galiu sakyti, kad labai mylime vienas kito šeimas“, – patikino D.Urbanaitė.
Dovilė pasakojo, kad dažniausiai laiką su šeima leidžia sode, netoli Ukmergės. Kaimynystėje gyvena D.Urbanaitės mamos sesė, tad susirinkusi kompanija vos telpa prie vieno stalo.
„Būna didžiulė kompanija. Visuomet džiaugiamės vieni kitu, daug juokiamės. Nors tas sodas su paprastomis sąlygomis, tačiau man ten taip gera, atsijungiu nuo visų problemų, širdis dainuoja. Tai nostalgiška, ten praleidau vaikystę: eidavau į daržą, susirinkdavau visus žirnius. Net balsas pasikeičia, kai kalbu apie tą sodą“, – prisiminė ji.
Dovilė ir Kai turi tradiciją kiekvieną rudenį su brolio šeima nuvykti į Preilą.
„Mes šį laiką skiriame giliems pokalbiams apie viską. Tai tradicija, be kurios neįsivaizduotume savo gyvenimo. Visi šeimos nariai aptariame, ką veiksime kartu, dėliojamės planus. Tai pati didžiausia vertybė“, – kalbėjo moteris.
Vaikystėje ji daug laiko praleido su aštuoneriais metais vyresniu broliu Regimantu. Būtent jis buvo tas žmogus, kuris į gyvenimą Dovilei padėjo pažvelgti kitomis akimis.
„Jis visuomet būdavo labai globėjiškas, edukuodavo mane. Brolis pirmasis, kuris su manimi kalbėjo apie verslą, politiką. Kai buvau dešimtmetė, o jis buvo pilnametis, ta jo edukacija man davė daug įtakos. Jis man buvo ir yra pavyzdys, autoritetas.
Vaikystėje būta visko labai daug. Mama buvo maksimaliai mums atsidavusi, kokybiškai leisdavome laiką. Tuo tarpu su tėčiu, kartu su broliu, leisdavomės į įvairiausias keliones automobiliu, labai daug pamatydavome. Tai paliko daug gilių prisiminimų. Tuo metu paauglei tokios kelionės būdavo neįtikėtinos“, – sakė ji.
Šeimos tradicijos Dovilei ir jos artimiesiems visuomet buvo svarbios. Moteris prisiminė laikotarpį, kai ji ir brolis ilgą laiko tarpą negyveno Lietuvoje.
„Tuomet buvo mažiausiai kokybiško laiko kartu. Daug rečiau pasimatydavome. Tada tradicijų laikytis sunkiau – abu tėvų viščiukai buvo palikę savo lizdą. Vėliau abu grįžome į Lietuvą ir prasidėjo nauja era. Dabar turime savo šeimas ir ji tapo daug didesnė. Todėl išskirčiau šiuos etapus: vaikystę, paauglystę, gyvenimo svetur ir, galiausiai, dabartinį – harmonijos ir ramybės fazę“, – mąstė D.Urbanaitė.
Dovilė negali atsidžiaugti savo globėjiška mama Milda. Ji jai suteikė labai daug patarimų. S
„Jei kas su ja susipažįsta – ją iškart įsimyli. Mama vadovaujasi filosofija, kad reikia vaikui užauginti sparnus. Tas jautėsi ir susiformavo. Buvome labai artimos, tokios ir išlikome“, – kalbėjo D.Urbanaitė.
Kai ir Dovilės šeima labai laukė šios vasaros, kai juos subūrė didžiulės poros vestuvės. Pirmiausia, jie šventę iškėlė Ispanijoje, o vėliau oficialiai susituokė Vilniaus Bernardinų sode.
„Tad didžiausia kelionė jau įvyko. Net savaitę visa šeima praleido viloje. Šios pramogos visi laukė ir ruošėsi. Buvo sunku grįžti į realybę, dabar visi vis pasikalbame, kaip buvo smagu. Vestuvės buvo puiki proga pradėti tokią tradiciją ir tikiuosi ją tęsime ateityje“, – pasidžiaugė Dovilė.
Ji save vadina nostalgiškų žmogumi, tad vietos, kuriose ji augo ar praleido daug laiko, Dovilei itin svarbios.
„Jei tik galėčiau aplankyti namą, kuriame aš gyvenau, būtų taip įdomu. Žiūrėčiau į jį kaip į muziejų. Ten – svarbūs prisiminimai. Pamenu, kai buvau maža, prie namo buvo didelis akmuo. Tuo metu jis man atrodė didžiausias – lyg Puntukas. Dabar kai pravažiuoju tą namą, pamatau tą akmenį, suprantu, kad tai buvo paprastas akmuo. Būdamas vaiku, įvairius dalykus matai kitaip“, – sakė ji.
Kad ir kur bekeliautų ar lankytųsi, Dovilei skaniausi mamos ruošti patiekalai. Ji prisipažįsta – niekur nėra skaniau valgiusi nei namuose, pas mamą.
„Mėgstu labai daug jos ruoštų patiekalų. Tai nėra kažkokie kulinariniai šedevrai, bet man jie skaniausi: ir virtinukai, ir šaltibarščiai, ir troškinys“, – sakė D.Urbanaitė.
Dovilės mamos skaniųjų čenachų su vištiena receptas:
10 vienetų vištienos šlaunelių mėsos
8 vienetai bulvių (nedidelių)
2 vienetai morkų (vidutinio dydžio)
1 vienetas svogūnų
0.5 vieneto paprikos
4 šaukštai pomidorų pastos (ar pomidorų padažo)
2 šaukštai aliejaus
4 vienetai lauro lapų
1 žiupsnelis maltų juodųjų pipirų
1 žiupsnelis aitriosios paprikos miltelių
1 žiupsnelis džiovinto raudonėlio šiek tiek druskos
1. Bulves nuskutame, supjaustome kubeliais ir sudedame į molinių troškintuvų dugną. 2. Morkas ir paprikas sutarkuojame. Svogūną smulkiai sukapojame. Vištieną supjaustome kąsnio dydžio gabalėliais. 3. Keptuvėje įkaitintame aliejuje apkepti svogūnus, vištieną, tuomet sudėti papriką su morkomis, pomidorų pastą ir prieskonius. Patroškinti kelias minutes. 4. Vištieną išdėliojame į molinius indelius ant bulvių, ant viršaus patroškintas morkas. Užpilame šiek tiek vandens, kad pilnai apsemtų bulves ir dalį mėsos, bet ne iki pačio viršaus, nes kepant taškysis. Į kiekvieną dedame po pusę ar visą lauro lapą. Uždengiame dangteliais. 5. Kepame iki 190 C laipsnių įkaitintoje orkaitėje 1 valandą, dar pusvalandį paliekame išjungtoje orkaitėje.
