Žinoma moteris socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje pasidalijo vaizdo įrašu, kuriame ji vaizdingai parodė tamsiąją to pusę ir net skruostais riedančias ašaras.
„Paprasta tik žiūrint iš šalies“ , – tokiais žodžiais įrašą pradėjo rašytoja.
Žinoma moteris teigė, kad jos išsakytų žodžių nesupras tie, kurie to nepatyrė, tad įrašą skyrė visiems emigracijoje buvusiems ar esantiems žmonėms.
„– Ilgiesi tėvynės? Tai grįžk!
O to nepatyrusiems turbūt neįmanoma suvokti emigracijos būties, to dvigubo gyvenimo, to jausmo, kad namai yra ir ten ir čia, ir niekur, ir visur.
To ilgesio, kai nebežinau ko iš tiesų ilgiuosi: vietų, žmonių, ar savęs jaunos, kuri buvo ten ir tada?
Ir didžiausias skaudulys yra tėvynėje likusi šeima, giminė, draugai.
Bet...
Nauji namai jau irgi namai, nauji draugai jau irgi draugai, vaikams gimta jau kita žemė.
Jei galėčiau rinktis, kaip kada nors mane laidos, tai sakyčiau užkaskit mano galvą Lietuvoje, širdį – Londone, kūną – Havajuose, dūšia pati į Indiją nuskris.
Paprasta tik žiūrint iš šalies.
Ir dar šita daina. Aš kaskart jos klausydama žliumbiu.
Kaip jūs jaučiatės emigracijoje?“, – baigdama įrašą klausimu į sekėjus kreipėsi ji.
Į tai sureagavo ir panašius išgyvenimus patiriantys žmonės. Po įrašu jie aktyviai dalijosi savo istorijomis ir įžvalgomis.
„Po 14 metų gyvenimo Norvegijoje grįžau į Lietuvą. Turiu pasakyti, jog be galo ilgiuosi Norvegijos. Labai keistas jausmas, rodos pusė manęs yra ten, pusė čia.
Grįžus į Lietuvą nebėra viskas taip sava, kaip ankščiau. Daug kas tapo keista, ypač žmonių elgesys. Kažkada ėmiau abejoti savo identitetu.
Niekada nebūsiu norvege, bet, rodos, jau ir nebesu grynakraujė lietuvė. Bet pasiėmiau geriausia iš abiejų šalių ir esu pasaulio gyventoja“, – teigė viena sekėjų.
Jai antrino ir kita, pasidalydama savo išgyvenimais.
„Man gyvenimas Lietuvoje buvo labai skaudus ir traumuojantis. Nuo ankstyvo amžiaus žinojau, kad emigruosiu. Jau virš 10 metų namais vadinu ne Lietuvą.
Pradžioje buvo tas keistas ilgesys, kaip koks Stokholmo sindromas. Bet sukūriau šeimą ir pastaruosius kelis metus nustojau jausti tą ilgesį ir geriau jaučiuosi ten, kur esu.
Mano identitetas tapo būti lietuve užsienyje, nežinau ar mokėčiau būti lietuve Lietuvoje ir pritapti ten. Ilgiuosi tik artimųjų, bet organizuoju jiems keliones pas save“, – rašė kita sekėja.
