„Nespėjau net mirktelėti ir vėl tuoj Kalėdos. Tikiuosi ir šiemet snukin negaut“, – juokavo J. Pečeliūnas.
Pirmąją savo apžvalgą Justas pradėjo su Kauno kalėdine egle. Vaikinas nustebo neradęs eglės Rotušėje, nes tai buvo įprasta vieta. Vėliau jis sužinojo, kad eglė šiais metais stūkso prie Karo muziejaus, todėl susimąstė, kaip ji galėtų atrodyti.
„Tai jau bus kokiais pistoletais apkabinėta“, – šmaikščiai spėliojo jis.
Visgi jokių pistoletų Justas nerado ir jo dėmesį iškart atkreipė prie Karo muziejaus jaukiai papuošta ir žėrinti eglė.
„Čia, jeigu atvirai, nežinau, ar yra ką komentuot. Jau pernai visos (eglės – aut.past.) auksinės buvo. Matau kažkokį skanėstą – ar tai meduolį, ar tai kokį sausainį. Pagalvojus, prie to meduolio gal ir kokio auksinio gėrimo reiktų, pavyzdžiui, brendžiuko. Ir širdelių, ir žvaigždelių. Ir namelis dar! Žmonių daug – sunku prasibraut. Galvon negavau, nepyksta dėl pernykštės apžvalgos, – mintimis dalijosi dalijosi vaikinas. – Šilta, tradicinė eglutė. Man graži“.
Taip pat tradicija tapo ir tai, kad Justas kiekvienai eglei skiria dainą. Pasak jo, jeigu Kauno žaliaskarė būtų daina, tai būtų Aistės Pilypaitės daina „Mano saldainiuk“.
Kauno eglė – pirmoji jo apžvelgta šiais metais ir, pasak jo, kol kas gražiausia.
„Na, iš visų įžiebtų eglių, Kauno – gražiausia. Aišku, dar tik viena įžiebta. O kiti miestai, ruoškitės, kritikos strėlės paruoštos“, – intrigavo J. Pečeliūnas.
