R. Lukoševičiūtė-Daudienė prisiminė, kai po brolio mirties jis jai paskambino: „Drebančia ranka pakėliau“

„Esu nepaprastai dėkinga, kad gyvenimas leido pažinti jus... Labai myliu ir tikiu, kad kažkada susitiksime...“ – tokius žodžius norėtų ištarti artimiesiems, kurių Rūta Lukoševičiūtė-Daudienė (49 m.) neteko. Moteris tik džiaugiasi ir labai brangina pokalbius, pasibūvimus su mama – tik ji liko vieninitelė.