2022-aisiais metais R.Valiūnienė davė atvirą interviu žurnalui „Stilius“, kuriame papasakojo apie gausią šeimą, medikės darbo kasdienybę ir meno galerija virtusius namus.
Gydytoja akušerė-ginekologė Renata Valiūnienė ir mokykloje, ir universitete buvo lyderė, domėjosi daugybe dalykų, lankė įvairius būrelius, o susilaukusi keturių vaikų nemetė darbo.
Vieną vasaros dieną Renata su vyru žinomu teisininku Rolandu Valiūnu (59 m.) romantiškai vaikštinėjo po Užupį. Jų akį patraukė iškaba „Torres“, ir Valiūnai užsuko į tame kiemelyje įsikūrusį restoraną. Vaizdas atėmė žadą, buvo kaip iš kino filmo – jiems prieš akis atsivėrė Gedimino pilies bokštas, Trijų Kryžių kalnas ir plati Vilniaus panorama, o apačioje, po kojomis, dunksojo Sereikiškių parkas, vinguriavo Vilnia.
Terasoje gurkšnodami vyną ir gėrėdamiesi vaizdais Valiūnai nusprendė: perkame šį seną namą. Namo restauravimo darbai užtruko aštuonerius metus. Dabar jame – ir erdvus, inovatyvus butas, kuriame jie gyvena trečius metus, ir Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“, kurio steigėja – Valiūnų šeima.
Meno kolekcija – Renatos vyro R.Valiūno, kuris yra didžiausios Baltijos šalyse advokatų kontoros „Ellex Valiūnas ir partneriai“ („Ellex Valiunas“) įkūrėjas ir vadovaujantis partneris, idėja, pomėgis ir aistra.
„Taigi mano gyvenime labai daug kas pasikeitė“, – tada šypsojosi R.Valiūnienė.
Jos fotografija puošė 2006 m. liepos 21 d. „Stiliaus“ viršelį. Vienoje nuotraukoje moteris ant rankų tada laikė ketvirtą vaiką – vos kelių mėnesių dukrą Elzę Gintvilę.
O 2022-aisiais, kai Elzei buvo 15 metų, ji su partneriu jau garsino Lietuvą tarptautiniuose sportinių šokių čempionatuose.
„Tada dirbau akušere-ginekologe Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (Lazdynų ligoninė. – Red.). Joje dirbau, įskaitant ir dvejus rezidentūros metus, nuo 1990 iki 2020 m. Tačiau toje ligoninėje nėra akušerijos skyriaus, tad akušeriją teko palikti jau po rezidentūros.
Tapau tik ginekologe, o tai reiškia, kad visą darbo dieną tekdavo operuoti. Beveik prieš dvejus metus pakeičiau darbą – dirbu privačioje Baltijos-Amerikos terapijos ir chirurgijos klinikoje. Ginekologija – tai sritis, kurią labai gerai išmanau, kur kitus galiu konsultuoti. Savo darbą labai mėgstu“, – 2022-aisiais metais pasakojo R.Valiūnienė.
Į įvairias operacijas gydytoja buvo kviečiama „ant smūgio“. Savaitgalis, ji sodyboje, ir staiga skambutis iš klinikos, kad gimdyvei reikia daryti cezario pjūvį. Gydytoja sėda į mašiną ir lekia į Vilnių.
Jeigu gimdymas komplikuotas, reikia dviejų gydytojų. Tada taip pat ji kviečiama. Ne kartą R.Valiūnienė yra važiavusi į kliniką vėlų vakarą ar naktį – bet kuriuo paros metu.
– Renata, ar nebaisu gimdyvei daryti cezario pjūvį?
– Man nebaisu, bet ligoniui juk visos operacijos baisios. Jaunam medikui taip pat baisu. Kai pradėjau dirbti Lazdynų ligoninėje, nuo 7 iki 15 val. būdavo visas Ginekologijos skyrius, visa komanda. Nuo 15 val. iki ryto lieki vienas. Savaitgaliais 24 val. irgi būni vienas. Per visas šventes – ar Kalėdos, ar Naujieji metai, ar Velykos – budi vienas 24 val.
Kai atveža pacientę, turi nustatyti ligą ir nuspręsti, kaip ją gydyti, ir dažniausiai – operuoti. Vienas ginekologas visa tai ir padaro.
Yra nemažai atvejų, ypač dėl kraujavimo, kai žmogus gali mirti, todėl reikia operuoti čia ir dabar. Net iš greitosios pagalbos mašinos skambina: „Daktare, vežame labai sunkią ligonę su dviem lašelinėmis.“
Ir toje Lazdynų ligoninėje bėgdavome koridoriais į operacinę, kad sustabdytume kraujavimą ir išgelbėtume gyvybę. Gražiai viena pacientė man yra pasakiusi: „Daktare, jūs paėmėte mane nuo rojaus vartų.“
– Turbūt mobiliojo telefono niekada neišjungiate?
– Niekada. Naktį mano telefonas po pagalve. Ir dėl klinikos, ir dėl vaikų, ir dėl tėvų. Jį išjungiu tik tada, kai būnu operacinėje.
– Kodėl nutarėte pakeisti ir namus? Ar tas įspūdingas vaizdas pro langus taip užbūrė, ar dėl kitų priežasčių?
– Gyvenome Jeruzalės rajone, nuosavame name, kurį pradėjome statytis būdami penkto kurso studentai. Truputį uždirbome – išliejome pamatus, dar truputį uždirbome – pastatėme sienas. Statėme ilgai, o ten gyvenome 22 metus, ten užaugo mūsų vaikai.
Naujo namo reikėjo ir dėl meno kolekcijos, kuri niekaip netilpo senajame. Nutarėme, kad reikėtų bent kiek tos kolekcijos eksponuoti, atidaryti privačią galeriją, nes Rolandas visą laiką norėjo ir kitiems parodyti surinktą kolekciją. „Na, kas važiuos į galeriją miesto pakraštyje?“ – sakydavo jis.
Pradėjome ieškoti vietos Vilniaus centre. Sakau, gerai, bet turiu vienintelę sąlygą: vienas namų langas turi išeiti į niekur – ne į gatvę, ne į kaimynus – tiesiog į erdves, nes mes gyvenome Jeruzalės parke, kuriame augo pušys aplink namus, šokinėjo voveraitės, žydėjo žibuoklės. Ir dabar – į centrą.
Tai reiškia, kad mašinos, spūstys, daug žmonių, triukšmas. Štai tada ir atėjome į „Torres“ restoraną Užupyje. Vyras sako: „Na, kaip vienas langas į erdves? Ar tinka ši vieta?“ „Geresnės turbūt Lietuvoje nėra“, – atsakiau. Namo plytoms – 130 metų, pajuodavusios, su kulkų žymėmis.
Viskas išsaugota – kiekviena plyta, kiekvienas koklis. Tinko sluoksnis tarp plytų taip pat nuplautas, nuvalytas. Ir viduje, ir išorėje viskas nuvalyta ir išsaugota. Namus restauravo Alfredas Trimonis, daugiau kaip 30 metų gyvenantis Vokietijoje, Hamburge.
Architektui tas darbas buvo iššūkis. Tuo labiau kad norėjome eksponuoti meno kūrinius. Iš pradžių turėjome nuspręsti, kokį meną norime rodyti, nes visko neįmanoma, – turime daugiau kaip 7000 kūrinių. Kiekvienam kūriniui – ar tai skulptūra, ar paveikslas – vieta buvo surasta dar iki sienų apdailos.
Dažniausiai žmonės įsirengia butą ir tada paveikslus kabina. Pas mus buvo atvirkščiai.
– MO muziejus – puiki privati iniciatyva. Jis pastatytas ir jame eksponuojami kūriniai, nupirkti už asmenines mokslininkų Viktoro ir Danguolės Butkų lėšas. Tad su Butkais esate konkurentai?
– Ne, mes – ypatingi draugai jau 25 metus! Kartu kasmet plaukiame baidarėmis, kartu keliaujame. Viktoras – jauniausios mūsų dukros Elzės krikštatėvis.
Manau, kad mes anksčiau meno kūrinius pradėjome rinkti. Jau 2000 m. namus užplūdo paveikslai ir kasmet jų tik daugėjo.
Kai V.Butkus su kolegomis pardavė verslą, tikiuosi, prisidėjome prie jo užkrėtimo kolekcionavimo bacila. Mūsų kolekcionavimo kryptys skiriasi: Butkai renka modernųjį ir šiuolaikinį Lietuvos meną, o mes turime kitą misiją – norime parvežti į Lietuvą dailininkų emigrantų kūrinius, sukurtus svetur, taip pat iš Lietuvos išvežtas meno vertybes.
Nemažai jų nupirkome ir parvežėme iš Amerikos, Pietų Afrikos Respublikos, Argentinos. Argentinoje iš Jono Rimšos šeimos įsigijome ir į Lietuvą pargabenome 42 dailininko paveikslus, iš Pietų Afrikos Respublikos – keturias Mato Menčinsko skulptūras.
Be paveikslų ir skulptūrų, „Tartle“ rinkinyje yra nemažai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapių, senųjų lituanistinių knygų, graviūrų, netgi lietuviškų pagoniškų akmenų.
Sovietmečiu šeimos planuodavo susilaukti ne daugiau kaip dviejų vaikų.
– Jūs pagimdėte keturis. Norėjote turėti didelę šeimą?
– Mūsų visi vaikai planuoti ir labai laukti. Ar vestuvių dieną, ar dar prieš vestuves Rolandas pasakojo, kaip įsivaizduoja bendrą mūsų gyvenimą: kad turėsime namą, atskiras mašinas ir tris vaikus.
Taip, tuo metu beveik visi turėjo po du vaikus. O trys, įsivaizdavome, – tai jau labai daug. Ir kai pradėjome auginti trečią, supratome, kad nei namai, nei mašinos, nei jachtos, nei kelionės, nei menas – niekas neteikia tiek džiaugsmo kaip vaikai.
Ir po trečio Rolandas sako: „Mums reikia susilaukti ketvirto vaiko.“ Gal ne, tokia graži šeima, jau trys vaikai, sakau.
Ne, sako, vis dėlto didžiausia laimė – tik vaikai. Ir pagimdžiau ketvirtą – dukrą. Dabar jaunoms šeimoms galėčiau pasakyti, kad keturi vaikai yra mažai. Reikia turėti šešis! Ir viską padaryti suspėtumėte. Viską!
– Jauniausia jūsų dukra Elzė Gintvilė – jaunių šokių čempionė, garsinanti Lietuvą. O kuo užsiima vyresnieji vaikai?
– Vyriausias sūnus Giedrius – advokatas. Jis baigęs dviejų aukštųjų mokslų – teisės ir verslo – magistrantūros studijas. Jau turi advokato licenciją, prieš kelerius metus atidarė savo kontorą. Nedidelę, bet klientų užtenka.
Ne tokių didelių kaip tėčio, kurio klientai – dažniausiai didelės įmonės. Giedriaus klientai – daugiau privatūs asmenys, jų problemos mažesnės, asmeninės, o ne globalios.
Ir laimingai jis eina teisininko keliu, įgijęs patirties pas tėtį, nes jau nuo antro kurso dirbo jo kontoroje, pasisėmė daug žinių. Praėjusią vasarą Giedrius sukūrė šeimą.
Dukra Grytė Anglijoje, Bafo universitete, baigė verslo studijas. Dirba „Accenture“ kompanijoje verslo strategijos konsultante, gyvena Londone. Grytė – Ožiaragis, karjeros ženklas. Labai kryptingai siekia tikslų.
Mano vyras, gimęs sausio 13 d., 30-mečio proga Grytę gavo dovanų. Po gimtadienio vakarėlio išleidome svečius, sutvarkėme indus ir išvažiavome gimdyti. Grytė gimė sausio 15-osios naktį. Gimdymą priėmė mano kolegos, draugai.
Pas draugus gimdyti labai lengva. Tačiau medikei sunku dėl to, kad ji žino, kokių gali būti komplikacijų. Trečias vaikas – sūnus Gabrielius mokosi Londono UCL universitete („University College London“) ir dirba vienoje verslo kompanijoje. Bet su Gryte juodu gyvena atskirai. Sūnus nuomojasi butą arčiau universiteto, nes atstumai Londone – didžiuliai.
Mūsų mažoji Elzė Gintvilė mokosi Vilniaus licėjuje ir šoka. Beje, visi vyresnieji vaikai yra baigę Vilniaus licėjų. Istorija su Elzės šokiais – keista. Vienų mūsų draugų dukra lankė baletą. „Mama, aš irgi noriu į baletą“, – prašė Elzė. Abu su Rolandu pažiūrėjome į save: tikrai mudu nepanašūs į baleto artistus, mudviejų genetika ne baletui skirta, tai kaip čia mūsų vaikas į baletą?
Pasitarėme su vyru: nuvedame ją į šokius. Gal po metų tai draugei tėvai nupirko puantus, o mes Elzei – batelius su kulniukais. Pagaliau ji viską suprato ir kartą grįžusi iš repeticijos pasakė: „Mama, tu mane nuvedei ne į baletą.
Bet gerai, kad nuvedei ne į baletą, nes man labai patinka šokiai.“ Tada jai buvo treji su puse. Ją labai įtraukė šokių treniruotės, jų vis daugėjo ir daugėjo: iš pradžių buvo trys, paskui net penkios–šešios per savaitę. Ji pasilikdavo šokti po treniruočių ir su jaunesniųjų, ir su vyresniųjų grupėmis, treneriai net varydavo iš salės.
2019 m. Lietuvos standartinių ir Lotynų Amerikos šokių čempionatuose Elzė su partneriu užėmė ketvirtąją vietą. Tada ji pasakė: „To neužtenka. Man Lietuvos himną vis tiek gros.“ Ir tada mums paskambino to paties čempionato pirmosios vietos laimėtojo Kipro Kūros tėvas ir pakvietė Elzę šokti poroje su savo sūnumi.
Jo tėvai – šokių treneriai. Jie pastebėjo mūsų dukrą ir nutarė, kad vaikai gali šokti kartu. Kadangi partneris gyvena Klaipėdoje, sutarėme, kad savaitę šokių treniruotės vyks Klaipėdoje, savaitę – Vilniuje.
Elzė savaitę gyvendavo Klaipėdoje ir ten treniruodavosi, paskui vaikinas gyvendavo savaitę Vilniuje ir abu Vilniuje treniruodavosi. Juodu šokdavo po šešias, o savaitgaliais po 12 valandų. Ir taip visą karantiną. Kai karantinas buvo atlaisvintas, juodu parodė rezultatus: Lietuvoje tapo jaunių II amžiaus grupės standartinių, Lotynų Amerikos, 10 šokių čempionais. Jiems tris kartus skambėjo Lietuvos himnas.
Praėjusį gruodį Elzė su Kipru tapo pasaulio jaunių II amžiaus grupės 10 šokių vicečempionais.
– Bet sportiniai šokiai labai daug kainuoja: ir drabužiai, ir avalynė...
– ... ir makiažas, ir šukuosena. Bet brangiausiai kainuoja šokių pamokos. Norint pasiekti gerų rezultatų, reikia daug treniruotis pas geriausius trenerius.
Bet ką įdėsi, tą ir turėsi. Džiaugiamės, kad turime tokią galimybę, kad ji gali skraidyti į pasaulio čempionatus, treniruotis pas geriausius Lietuvos ir pasaulio trenerius, ir tai leidžia užlipti ant pirmojo laiptelio.
Mes, tėvai, skrendame kartu. Juk vaikams reikia moralinės pagalbos, palaikymo. Elzė skaičiuoja kiekvieną savo laiko minutę. Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti: blizgučiai, aukštakulniai.
Bet iš tikrųjų šokiai – tai treniruotės, disciplina, dienotvarkė, užsispyrimas, turi mokėti išlošti ir nebijoti pralošti, mokėti susitvarkyti su viešumu, o tai nelengva, ypač paauglystėje.
– Kas tas variklis, kuris visą jūsų šeimą stumia pirmyn? Jūs ir jūsų vyras visko siekėte užsispyrę ir atkakliai, paskui – jūsų vaikai. O gal vyras vaikams užkūrė tokią pirtį?
– Kai dar mokykloje tėvai manęs klausdavo, kokio vyro norėčiau, atsakydavau: „Karjeristo.“ Manau, tokia mūsų genetika. Toks charakteris.
Jeigu nori ką nors turėti, ko nors pasiekti ir įsitvirtinti po saule, reikia labai daug dirbti. Gerą gyvenimą turi užsitarnauti labai dideliu darbu. Taip, tam reikia turėti sveikatos, jėgų. Bet reikia mokėti ir daug ko atsisakyti.
Reikia daug ką paaukoti. Negaliu sakyti, kad vyras užkūrė pirtį. Jis labai daug dirbo, 80 proc. šeimos rūpesčių buvo ant mano pečių. Bet aš niekada nenorėjau prarasti darbo ir dirbau labai daug ir sunkiai. Ir visi juokėsi darbe: jūsų vaikai, daktare, telefoniniai. Todėl, kad juos mokiau telefonu sriubą virti, nes dirbau 24 val. per parą.
– Per parą?! O tai kada miegoti?
– Kitame gyvenime. Iki karantino nesu miegojusi aštuonias valandas per parą. Per karantiną pirmą kartą gyvenime išsimiegojau ir supratau, kad yra kita būsena, kad galima jaustis kitaip...
Kaip mano tėvai sako, tu gyveni keturis gyvenimus vienu metu: ir daug vaikų, ir dideli darbai, ir dideli namai, ir meno kolekcija didelė. Mane dar domina mokslai. Mudu su vyru ir kelios mano draugės Dailės akademijoje samdėme profesorius ir trejus metus lankėme meno istorijos kursus.
Viską studijavome nuo piešinių olose iki šiuolaikinio meno. Aš niekada netapysiu, bet noriu suprasti meną, nes namuose – didelė kolekcija. Vyno klube trejus su puse metų su vyru lankėme someljė kursus.
Norėčiau įgyti žinių ir apie augalus, kad geriau suprasčiau, kaip sodyboje juos prižiūrėti. Labai daug keliaujame – apie 100 šalių apkeliavome. Gyvenime yra daugybė veiklos, o paroje – tik 24 valandos.
– Bet kai palaužia nuovargis, ar nesinori tapti namų šeimininke?
– Ne. Kai aukso medaliu baigi vidurinę mokyklą, raudonu diplomu universitetą, gaila viską padėti į stalčių. Visada būti lydere, po to užsidaryti namuose? Tikrai ne. Visada buvau veikloje: ir plaukiau, ir lengvąja atletika užsiėmiau, ir liaudies šokius šokau 12 metų.
Iš pradžių darželyje, paskui mokykloje vesdavau renginius. Mokykloje visada klasės seniūnė buvau, universitete taip pat. Visada norėjau labai daug padaryti, paimti iš gyvenimo maksimumą. Ir mano vyras toks pat.
Bet mes pasiskirstę darbais. Jis labai mėgsta keliauti, suplanuoja visas mūsų keliones. Meno kolekcija, be abejo, – jo idėja, jo sritis. Kai labai daug dirbi, kur nors reikia rasti atsvarą. Rolandui tai yra menas.
Būdavo, atveža sunkvežimis krūvą paveikslų. Mes nupirkome tris, sakau. Ne, jūs nupirkote daugiau – trisdešimt. Pradžioje net prašydavau: „Rolandai, o gali tiek daug paveikslų namams nepirkti?“ „Negaliu“, – atsakydavo. Bet dabar ir aš prie darbo su kolekcija smarkiai prisijungiau.
Gal anksčiau buvo galima dirbti mažiau? Net ir dabar Lazdynų ligoninė į mano vietą kitą gydytoją sunkiai suranda. Atėję jauni žmonės sako, kad pinigų galima lengviau uždirbti. Vis dėlto Lazdynų ligoninė – labai sudėtinga įstaiga.
Bet ji buvo labai gera mokykla: arba išgyveni, arba atsitrauki. Dabar mano savaitgaliai skirti Elzei. Ji pagavusi laimės paukštę, kurią reikia laikyti, nepaleisti. Niekas kitas nepadės geriau nei tėvai. Be to, graužia sąžinė, kad gal per mažai laiko skyriau vyresniems vaikams, nes labai daug dirbau. Dabar Elzei galiu skirti visą savo laisvalaikį.
– Ar per darbus ir veiklą spėjate į grožio salonus? O gal grožio salonai atvažiuoja į namus?
– Ne. (Juokėsi.) Turime daug kviestinių vakarienių ir renginių, tad be specialisto neišsisuksi. Kur sau skiriu laiko ir dėmesio, tai sporte. Anksčiau sportuodavau su trenerio priežiūra. O masažai, kosmetologo procedūros – bandau kartą per mėnesį, bet ne visada pavyksta.
Kai vykstame su vyru į Tailandą (R.Valiūnas – Tailando garbės konsulas. – Red.), išguliu tas 60 minučių per masažą. Lietuvoje masažo nesu dariusi, nes neturiu laiko. Mėgstamiausias mano aprangos spalvų derinys – juoda ir balta. Jį renkuosi ir į pokylį, ir į gatvę.
