Praėjusiais metais kovą gimusi jos ir vyro Tomo Lukaševičiaus (42 m.) mažylė Emilė apvertė poros gyvenimą. Šeima nusprendė keltis gyventi į kitą šalį.
„Tai oficialu. „CITY DANCE“ namai, suskaičiavę gražiausius 15 savo metų, ne vieną tūkstantį šokėjų ir begales nuostabiausių šokio akimirkų, stabdo savo veiklą.
Neslėpsiu, pati nei sapnuot nesapnavau, kad tai įvyks būtent taip ir būtent tokiu metu, bet juk neretai gyvenimas savas kortas su mumis nepasitarus meta.
Priežastis labai paprasta: mes su šeima išvykstame gyventi svetur. Ribotą laiką, bet pakankamai ilgą, kad tokius nemielus sprendimus tektų priimt. (Apie savo klajones /kas/kur/kaip/ aš papasakosiu kiek vėliau, o dabar labai nenoriu nutraukti dėmesio nuo pagrindinio žinutės dalyvio – studijos).
„CITY DANCE“ visus 15 metų stengėsi būti vieta, kurioje gera ir kurioje auga šokėjai su kokybės ženklu. Ir nors dažniausiai studija buvo linksniuojama kaip viena stipriausių kubietiškos salsos mokyklų Lietuvoje, po mūsų stogu visada slėpėsi daug daugiau šokio stilių ir juos puoselėjančių puikių mokytojų.
Tai buvo vieta, kur ateinama 1 ar 2 treniruotėms per savaitę ir neretai baigiama 1 ar 2 treniruotėmis per dieną (niekam neverčiant, savo malonumu, beje:). Šituose namuose buvo ruošiamasi įvairiausiems televiziniams projektams, varžyboms, dirbama su žymiausiais atlikėjais.
Čia gimė Europos ir Pabaltijo salsos čempionai. Atsirado nauja (ligšiol auginta) afrocuban judesio erdvė, skambėdavo netgi instrumentų ir jų ritmų pamokos. Čia užaugo ne vienas šokio treneris, kuris toliau tęsia svarbiausią studijos misiją – auginti, puoselėti šokį ir jo kartas. Čia subrendau aš pati: nuo 23 metų naiviai užsispyrusios šokėjos iki tarptautinės mokytojos ir, svarbiausia – žmogaus, kurio pasaulio matymas per tuos 15 metų apsisuko 360* kampu, o skūros storis kaip minimum padvigubėjo.
Jaučiu begalinį dėkingumą už visus patyrimus. Studija niekada nebuvo tik sienos ar mano sukurta idėja. Studija buvo žmonės joje, mūsų šokio šeima, su kuria neretai leisdavome daugiau laiko negu su senais draugais ar kraujo sesėm/broliais. Su kuria juokdavomės kiaurom naktim ir prakaituodavom iki nukritimo. Puikiai žinau, kad šią vietą mylėjo, mėgo ir širdyje vis dar nešioja daug žmonių.
Noriu pasakyti, kad mielai visus jus dabar apkabinčiau. AČIŪ jums už tai, kad buvote drauge, iš širdies. Taip pat dėkoju savo trenerių komandai, kuri, tiesa, kaip visi gyvi organizmai keitėsi, tačiau visada buvo profesionali, atsidavusi ir tikra. Ypatingas dėkui paskutiniems išlikusiems mohikanams: Agnei Saikauskaitei, Lukui Knystautui, Gretai Bigelytei, Gretai Vilké Adam Harbutli, Aurelijai Jakimavičiūtei. Myliu. Jūs – jėga.
Ačiū visiems, mus palaikiusiems, mums rėmusiems. Ir ypatinga padėka, žinoma, keliauja mano antrai pusei, kuris sugerdavo visas (ir džiaugsmo, ir vargo) ašaras ir atlaikydavo gyvenimą su namie retai būnančia moterimi. Taigi.
Nuo rudens studijos patalpose šeimininkaus kitas veidas su kitu studijos vardu ir aš džiaugiuosi, kad jo dėka taip mylėta salė nevirs eilinėmis gamyklinėmis ar ofiso patalpomis. Šokiai toliau tęsis, čia sutiksite ir dalį mūsų buvusios komandos – liūdėti tikrai neverta.
O ar gali būti, kad po kurio laiko „City Dance“ namai prisikels ir vėl atvers duris, atsakyti dar negaliu. Bet jeigu taip jau nutiks, greičiausiai būsime gerokai pasikeitę. Na, tik nepasikeis vienas dalykas garantuotai – neišsenkanti meilė šokiui ir veiklai, kurią darome. Tai dar kartą AČIŪ! Ir sudie!“ – jautriai rašė Sandra socialiniame tinkle.
