Kartu su draugais į saulėtas atostogas leidusis žinoma moteris net neįtarė, kas jos laukė. Niekuo neišsiskiriantį vakarą žydra pakrante garsėjančiame krašte, į poilsiu besimėgaujančios kompanijos namus įsiveržusi gauja ne tik susirinko vertingus daiktus, bet ir grasino ginklais.
Išgyventu pragaru V. Arlauskienė nusprendė pasidalinti ir su kitais tikėdamasi atkreipti dėmesį į lietuvių pamėgstame krašte siaučiančius neramumus.
„Ispanijoje atostogavau prieš septynerius metus, todėl net neįsivaizdavau, kokie dalykai vyksta dabar.
Kuo toliau, tuo ten nesaugiau. Dabar ten ypač daug atvykėlių, skaičiau, kad darbuojasi marokiečiai, buvę albanų kariai ir šį kartą pasirodė, kad mus apiplėšę žmonės buvo lyg iš specialiojo būrio“, – pasakojimą pradėjo žinoma moteris.
Atostogų itin laukusi Arlauskų šeima itin norėjo pasimėgauti Ispanijos vilų teikiamais privalumais.
„Draugai pasiūlė kartu keliauti į Marbelą, į išnuomotą vilą. Atostogos mums turėjo trukti savaitę, draugai turėjo pasilikti dvi savaites. Buvo sumokėti visi pinigai už vilą.
Trečiąjį kelionės vakarą kartu su vyru paguldėme sūnų ir nuėjau į vilos terasą. Pasiūlau tai padaryti ir vyrui sakydama, kad gal šiek tiek pavakarosime.
Terasoje likome sėdėti trise – aš, draugė ir jos vyras. Buvo maždaug vienuolikta valanda vakaro, pasakėme, kad eisime miegoti ir išgirdome mergaičių klyksmą.
Įėjau į vilos vidų. Šviesos buvo išjungtos, tačiau pamačiau prožektorių. Galvojau, gal pasišviesdamas ateina vyras, tačiau po sekundės supratau, kad link manęs eina ginkluotas plėšikas. Jo judesiai man priminė specialiojo būrio manevrus.
Vagis buvo pasilenkę ir sakė: „Policija, policija“. Sekundę pagalvojau, gal tikrai, bet tuomet permąsčiau, kad pareigūnai taip nesielgtų.
Apsisukau bėgti ir galvoje sukosi mintis – šaus man į nugarą ar ne. Net įsivaizdavau tą jausmą“, – pasakojimu dalijosi V. Arlauskienė.
Kol žvalgėsi viduje atlikėjos draugė ėmėsi veiksmų. Sumąsčiusi bėgti pakviesti pagalbos ji nusigavo į mažą tarpelį tarp garažo ir trijų metrų aukščio tvoros.
„Kol bėgau į kitą pusę plėšikas nukreipė ginklą į ten sėdėjusį draugės vyrą ir jį paguldė ant žemės.
Turėjau du pasirinkimus bėgti pro vilos vartus arba rinkis dar vieną pastato įėjimą vedantį į mūsų miegamąjį.
Galvojau, kad yra vienas per pirmą aukštą įėjęs plėšikas, tačiau užbėgusi į antrą aukštą pamačiau, kad viršuje yra dar du“, – siaubingas akimirkas prisiminė tapytoja.
Maždaug tuo pačiu metu jos draugė perlipo per aukštą betoninę tvorą ir išskubėjo į gatvę tikėdamasi rasti pagalbos.
„Užlipusi į antrą vilos aukštą pamačiau, kad visi yra suvaryti į lovą, o vyrams – surištos rankos.
Mano vyras pasakė: „Ramiai, mus plėšia“.
Prisėdau, pamačiau, kad sūnus miega. Uždengiau jo ausytes, nes šalia buvo septynių ir devynių metų mergaitės, kurios verkė ir tikrai patyrė didžiulę traumą.
Plėšikai buvo tamsiaodžiai, ne vietiniai, su kaukėmis matėsi tik jų akys, visi turėjo ginklus jie kalbėjosi per raciją, daužė stalčius, lagaminus. Vienas plėšikas rankose laikydamas ir ginką, ir laužtuvą, stovėjo už mano vyro.
Galimai laužtuvas buvo panaudotas į vilą patekti pro terasos duris, plėšikai dažnai renkasi tokį kelią.
Vėliau jie atvedė ir apačioje buvusį draugės vyrą. Ačiū Dievui ji buvo išbėgusi kviesti pagalbos.
Apačioje buvo ir draugės mama su dviejų metų anūke. Plėšikai buvo aplankę ir ją, tačiau kadangi dengdama savo kūnu šaukė, kad šalia jos yra mažylis, buvo palikta ramybėje.
Tie vyrai labai skubėjo, greičiausiai jau žinojo, per kiek laiko atvažiuos policija. Stebėjomės, kad nuo mūsų nenuėmė papuošalų, žiedų, moterų ir vaikų net nelietė, vyrus tik surišo.
Vėliau juokavome, kad vagys buvo labai mandagūs. Pasakė, penkios minutės, po to pasišalino.
Policija atvažiavo netrukus. Buvo labai baisu atidaryti vartus, nes nežinojome, kas ten ateis. Davėme parodymus, viską papasakojome ir policija pasakė, kad šią vilą jau buvo apiplėšę prieš mėnesį“, – prisiminė V. Arlauskienė.
Tik vėliau tapytoja suprato, kaip plėšikai galėjo patekti į vilą.
„Niekada nekilo mintis patikrinti, ar neatsidaro varteliai išeiti iš vilos. Tačiau tą dieną nusprendžiau pažiūrėti.
Nors iš gatvės pusės įeiti nebuvo galima, jie atsidarė iš vidaus. Pergyvenome, kad per juos gali išeiti sūnus, todėl vyras atnešė svorių, užtaisėme tas duris.
Taip pat tvoroje pamačiau keistai užtaisytą plyšį, tačiau galvodama, kad vaikas pro ten neišeis nekreipiau didelio dėmesio. Sužinojome, kad vagys įėjo būtent pro ten.
Tik vėliau pamatėme buvusių gyventojų atsiliepimą, kad ir jie buvo apiplėšti. Kai rinkomės, kur apsistoti, tokių komentarų nebuvo.
Bendraujame su policija, jie užpuolikų ieško. Žinoma, nesitikime, kad atgausime prarastus daiktus, tačiau tikimės, kad bent bus pagauti įsibrovėliai.
Pareigūnai pridėjo, kad plėšikų įsibrovimai, kuomet vilose vieši turistai yra labai reti. Gan dažnai pasitaiko atvejų, kuomet dienos metu apšvarinamos tuščios vilos, tačiau įsiveržimai, kai viduje yra žmonių ar net turistų surišimai – itin reti.
Visas likusias atostogas nesinorėjo nei išeiti iš kambario, nei leisti laiką prie baseino. Tačiau vien dėl vaikų stengėmės užsiimti atostogų veiklomis.
Šia istorija noriu atkreipti visų keliautojų dėmesį. Noriu pabrėžti, kad labai svarbu saugotis, būti atidiems. Niekam nelinkėčiau patirti tokio košmaro, kokį išgyvenome mes“, – pasakojimą baigė V. Arlauskienė.
