Įraše, kuriuo sutiko pasidalyti su lrytas.lt skaitytojais, Živilė teigė, kad blogai pasijutusi močiutė iš Visagino buvo atgabenta į Santaros klinikas, kur jai buvo atlikta operacija.
„Ką tik suvalgiau Močiutės raugintą agurkėlį. Prieš kelias dienas ji juos raugė, o vakar iš Visagino ligoninės greitosios pagalbos automobiliu skubiai neplaninei, „gyvybei pavojingai“, didelei operacijai važiavo į Santaras.
Ir taip, niekas nežino, kas bus toliau, ir man nebūtina pateikinėt šeimos narių sveikatos išklotinių, kol jie reanimacijoje, bet tiek laukiant operacijos, kai pasitikau greitąją, tiek jau joje (reanimacijoje) pagrindinis jos prašymas buvo vienas – „padėkavāt gydytājam ir sesūtēm Feisbuki“. Taip, ji jau žino, kad socialiniai tinklai Lietuvoje savo sklaida yra pranokę vietos ir nevietos laikraščius, o sklaidos jai noris kuo didesnės. Kaip čia švaru, kokie visi geri, sakė šiandien reanimacijoje.
Prieš operaciją – pasakojo palatos kaimynės – linksmino gydytojus, pagirdama, kokie gražūs visi.
Man jau laikas, aš jau viršvalandžius gyvenu. Pasiimkit vyskų iš šaldymā kamerās, pakrykštykit visus vaikus, gerai sutarkit, paslėpkit nuo vagių daiktus (Dūkšte jau kurį laiką siautėja vagys, ir apie tai – taipogi jos prašymu – parašysiu atskirai). Gyvenau su Dievuliu, tai eisiù, kur anas pašauks. Sakė, kad greitosios pagalbos darbuotojai jai viską pranešė – ir kad Baidenas traukias, ir kad „Nausėda neprilaidžia kāmisarù Landsbergiūkā“. Ir kad Amėrikų valdys moteris.
„Visi man do dabar skambina ir tų patį sakā – laikytis. Ā až ko gi jau man kažnā laikytis tākio amžiaus?“
Ir rami bei laiminga išvyko į operaciją, kurios 95-erių moteriai su širdies sunkumais jau nebuvo privalu atlaikyti. Bet Močiutė atlaikė.
Sako, kad gydytojai su ja elgiasi dieviškai. Kad yra verti visų didžiausių padėkų ir nuolankumo. Kad jie yra stebuklas. Kad niekas jos nebara, visi švelnūs, nuostabūs ir net per geri, o „grubesnā“ buvo nebent greitosios iš Kaniūkų į Visaginą gydytoja Ir, nors Močiutės balsas dabar silpnas ir akys prisimerkusios, – nueinančiai reanimacijos gydytojai randa jėgų sušukti ačiū.
Prie ačiū labai prisidedu – tiek nuostabioms VUL Santaros klinikos pilvo chirurgijos I skyriaus sesutėms, kurios – pati mačiau – taip švelniai rūpinos, kaip į kuo sandaresnį maišelį ir kuo įsimenamesnę vietą padėti Močiutės dantis. Tiek Visagino Ligoninė, kuri taip gerai atliko savo darbą, taip spėriai darė visus tyrimus, operatyviai sureagavo į situaciją ir išsiuntė Močiutę į Vilnių.
Greitosios medicinos pagalbos tarnyba vyrams lydėjusiems iš Visagino, kuriuos sutikus jau prie Santarų irgi norėjosi verkti – kokie šmaikštūs, paslaugūs, empatiški. Ir kaip Močiutę septyniasdešimtmete vadino (bent ji taip gyrės ). Mane gražiai pabarė, kad savo verkimu neišgąsdinčiau ligonės. Reanimacijos personalui – net pati nustebau, kokie visi švelnūs ir nesuirzę.
Ir, žinoma, visiškai kosminio lygio chirurgui Martynas Lukšta, už šitokį profesionalumą ir prailgintą mums gyvenimo šventę. Neturiu net žodžių, koks pasitikėjimas apėmė su juo vos susidūrus.
AČIŪ. Ir duok, Viešpatie, jums sveikatos, kaip sako #fainiausiapasaulymočiutė.
Lietuvos medicina yra nuostabi, žinojau tai visada, bet dar tvirčiau tą tvirtinu „do ne šimtamētēs“ Onutės lūpomis. Sveikatos visiem ir atidumo vienas kitam“, – palinkėjimu įrašą baigė ji.
