– Gabriele, kokia buvo jūsų reakcija sulaukus pasiūlymo tapti didžiausio Lietuvoje „Rimi“ Vilniaus maratono vedėja?
– Man visuomet atrodo, kad mano profesija mane apdovanoja galimybe nebūti rutinoje. Renginių vedimas pasižymi tuo, kad štai, vieną dieną aš galiu vesti politinį renginį, asmeninę ar miesto šventę, o kitą dieną aš keliuosi labai anksti ir sekmadienio rytą keliauju vesti Vilniaus maratono. Tai man buvo tik dar vienas patvirtinimas, kokia visgi esu apdovanota, galėdama prisiliesti prie labai įvairių renginių. Tai ugdo mano gebėjimą prisitaikyti, asmenybės spalvingumą ir pati profesijos amplitudė plečiasi. Labai maloniai nudžiugau.
– Be kvietimo tapti maratono vedėja, taip pat priėmėte iššūkį dar labiau įsitraukti į bėgimą ir įveikti 5 km distanciją, kuri Vilniaus maratone vadinama „Rimi“ „Rinkis sveikiau“ distancija. Kaip jaučiatės priėmusi šį iššūkį?
– Esu gan azartiška, dėl to atsakyti neigiamai sulaukus tokio iššūkio būtų iš tiesų sudėtinga, o sportas mano gyvenime iš tiesų dabar griežia pirmu smuiku. Sportuoju bene penkis kartus per savaitę su trenere, bet kardio treniruočių trūksta ir vis mano trenerė užsimindavo, kad būtų labai šaunu įsitraukti kardio treniruočių, tai aš sakyčiau, kad labai puikiai viskas susidėliojo. Kartais sunku yra kilti nuo sofos, apsiauti batelius ir išbėgti pabėgioti, tad suprantu, kad šis iššūkis mane tikrai pakvies daugiau tokių treniruočių įsitraukti į savo rutiną, o taip pat, galbūt, santykis su bėgimu pasikeis.
– O koks iki šiol buvo jūsų santykis su bėgimu?
– Niekada iki galo taip ir nesupratau bėgimo. Visi mes turime prisiminimus iš mokyklos, fizinio lavinimo pamokų, kai reikia bėgti visai nepasiruošus, gerai neapšilus, o nubėgus kelis metrus jau diegia šoną. Tokios ir buvo asociacijos su bėgimu. Manau, kad maratono organizatorių mestas iššūkis ir net profesionalios bėgimo trenerės pagalba man padės pakeisti šį santykį su bėgimu ir jį pamiltį bei įtraukti į savo sporto rutiną.
– Kaip manote, su kokiais iššūkiais susiduria bėgikai?
– Mano pagrindinis iššūkis yra ištvermės trūkumas ir taisyklingas kvėpavimas. Taip pat, kantrybė, nes reikia save įtikinti, kad niekas neįvyks per dieną, duoti laiko sau. Reikia suprasti, kad jeigu tai nebandyta, nauja sporto šaka, kūnas turi ir pasiruošti, ir adaptuotis. Viskas ateina pamažu, nors ir to rezultato kartais norisi žymiai greičiau.
– Ko norėtumėte palinkėti sau, priimdama šį iššūkį?
– Linkiu sau būti tokia, kaip mano sesuo. Mano sesuo beveik kiekvieną dieną bėga apie dešimt kilometrų. Tai yra jos atsipalaidavimas, jos meditacija ir nepaisant to, ar lauke sninga, ar lynoja, ar labai karšta, ji turi motyvaciją ir didžiulę meilę bėgimui. Palinkėčiau sau patirti tokią meilę šiai sporto rūšiai, kokią patiria mano sesuo, kurį man, iš tiesų, yra pavyzdys.
– Ko palinkėtumėte visiems, kurie rugsėjo 8 d. ruošiasi stoti prie starto linijos „Rimi“ Vilniaus maratone?
– Esu empatiškas ir jautrus žmogus, tad žinau, kad man maratono metu rūpės kiekvienas bėgikas. Mano širdingas palinkėjimas būtų tikslingai įvertinti savo jėgas, kad tą maratoną galėtumėte įveikti ir po jo rasti jėgų pasidžiaugti asmenine pergale. Norėčiau, kad visi dalyviai saugiai ir su džiaugsmu pasiektų pasirinktos distancijos finišą.
