Lankydavosi Zyplių dvare
Beveik prieš metus žinia apie garsios muzikologės netektį sukrėtė visą Lietuvą. Ji buvo mylima ir gerbiama asmenybė, ypač tarp savo kartos atstovų.
Z. Kelmickaitė nuoširdžiai rūpinosi lietuviškomis šaknimis ir tradicijomis, ne kartą lankėsi Zyplių dvare, esančiame Lukšiuose, ir buvo neatsiejama tradicinės edukacinės duonos šventės, vykstančios Zanavykų muziejuje, šalia dvaro, dalimi.
Išlikęs gilus prisiminimų įspaudas ir užmegztas šiltas ryšys su muzikologe įkvėpė mažmeninės prekybos tinklo „Gulbelė“ ir restorano bei viešbučio, įkurtų Zyplių dvaro pastatuose, vadovą Arūną Tarnauską inicijuoti atminimo ženklą, dedikuotą šiai išskirtinei asmenybei, kuri buvo artimai susijusi su Šakių kraštu.
„Zita Kelmickaitė buvo labai laukiamas svečias. Jos apsilankymai, sukurti reportažai ir skleista žinia apie Zyplių dvaro prieigose bei Šakių mieste įsikūrusios kepyklos „Gulbelės kepyklėlė“ puoselėjamas senąsias duonos kepimo tradicijas, paliko ryškų pėdsaką mūsų kraštui.
Norėdami pagerbti šią neeilinę asmenybę, kuri tiek daug dėmesio skyrė Šakiams, nusprendėme įamžinti jos atminimą meno kūriniu, kuris puoš miesto centrą ir bus prieinamas kiekvienam gyventojui ir miesto svečiui“, – pasakoja iniciatyvos sumanytojas A. Tarnauskas.
Atminimo suoliukas miesto centre
Prisidėti prie iniciatyvos ir sukurti atminimo suoliuką su pačia Z. Kelmickaitės figūra sutiko medžio skulptorius Raimondas Uždravis. Šakių rajone, Gelgaudiškyje gimęs ir augęs kūrėjas teigia, kad džiaugiasi, kad tapo šio projekto dalimi, nes muzikologė buvo veiklus ir ryškus žmogus, kurį atsimena kiekvienas lietuvis.
„Muzikologė gyveno aktyvų profesinį gyvenimą, daug nuveikė visoje Lietuvoje, taip pat ir Šakiuose. Ji labai vertino Zanavykų krašto duoną, atvykdavo į renginius, edukacijas. Tad imdamasis kurti medžio drožinį, daug žiūrėjau Z. Kelmickaitės laidų, fotografijų, kad „pagaučiau“ jos charakterį, energetiką, kūno kalbą“, – sako R. Uždravis.
Menininkas, pasirinkęs ąžuolą, kaip vieną patvariausių medžiagų suoliukui sukurti, teigia, kad naudojo plataus diametro medžio kamieną, nes norėjo pavaizduoti muzikologę sėdinčią ant suoliuko jai įprastoje – laidos vedėjos rolėje.
„Ji buvo labai gyvybinga, daug gestikuliavo, beveik visuomet vilkėdavo elegantišką kostiumėlį ar švarkelį. Tad stengiausi sukurti kuo panašesnį jos atvaizdą ir sustiprinti jį atpažįstamais simboliais. Kadangi muzika ją lydėjo visą gyvenimą, ant suoliuko yra išraižyti smuiko rakto, natų motyvai, taip pat labai svarbus duonos motyvas“, – pasakoja medžio drožėjas.
Pasak jo, suoliukas tarnaus ir kaip edukacinė priemonė geriau pažinti Z. Kelmickaitę: „Viliuosi, kad prisėdimas ant suoliuko bus malonus kiekvienam, o tie, kuriems garsiosios etnomuzikologės darbai ir veiklos mažiau ar visai negirdėti, kils noras sužinoti daugiau, prisėdus greta jos skulptūros“.
