Noriu su mama padėkoti už jūsų išreikštą užuojautą. Mano tėtis Rimas Tuminas mirė Italijoje. Mažam miestuke Gallipolis. Jis ir iškeliavo dar kartą sodindamas naują „vyšnių sodą“. „…reikia numirti nemirštant..“ sakė jis ir jam tai pavyko.
Visi kas su juo dirbo, gyveno, draugavo jame atrasdavo mokytoją, tėvą. Šalia jo žmogus atsiskleisdavo savo gražiausiom spalvom.
Jis degė didžiulia liepsna ir šalia jos mums buvo taip gera ir šilta. Viską padarėm taip kaip jis liepė. Paprastų lentų karstas, o kūnas suvyniotas į baltą drobulę. „Balta drobulė“ buvo jo kitas didysis sumanymas.
Jis metus laiko kruopščiai ruošėsi visur vežiojosi su savimi knygą.
Taip ir neišdrįsau jam į akis pasakyt, kad nepatvirtino ir atmetė kultūros ekspertai jo sumanymą. Planavome pradėti repetuot balandį savo sodyboje. Dabar norime pranešti, kad su pelenais grįžtame į Lietuvą ir paskutinis atsisveikinimas planuojamas kovo 20 dieną Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre. …čia nebus mirties…
