Lietuvą supurčiusios 2023-ųjų netektys: pasitraukė per anksti, gyvenimą paliko per savo gimtadienį

Iš karto po Naujųjų, sausio 2-ąją, iš gyvenimo pasitraukė dainininkas, grupės „2 Donatai“ narys Donatas Čižauskas (1989–2023). 33-ejų vyras paliko gedėti ne tik savo talento gerbėjus, bet ir žmoną Ievą bei penkerių metų dukrą.

„Su gimtadieniu. Atsiprašau, kad taip anksti ryte pasveikinau. Love you (liet. – Myliu tave), Miegale. Stengiausi pataikyti į laiką, kada gimei“, – feisbuke dar Kūčių rytą žmoną sveikino muzikantas.

Donatas išgarsėjo 2013-aisiais po pasirodymo „Lietuvos balso“ projekte. Vėliau į LNK projekto sceną jis lipo su bičiuliu Donatu Balvočiumi. Juodu prisistatė kaip grupės „2 Donatai“ nariai. Po sėkmingo pasirodymo projekte ši grupė tapo populiari visoje Lietuvoje. Tačiau 2016-aisiais, norėdamas skirti daugiau laiko šeimai, D.Balvočius paliko grupę. Prie D.Čižausko prisijungė Karolis Akulavičius ir grupė tęsė savo koncertus.

Sausio mėnesį „2 Donatai“ turėjo pradėti turą po Lietuvą – pasirodymai artimiausiais mėnesiais buvo suplanuoti didžiausiuose Lietuvos miestuose. Balandį turėjo vykti didžiausias koncertas grupės karjeroje Kauno „Žalgirio“ arenoje.

„Donatas savo arenos jau nebesulauks. Taip norėčiau aprėkt jį šiandien: „Donce! Tu galėjai sukurt milijoną dainų ir jas įdainuot savo šarmingu, „smėlingu“ balsu, kurį taip mėgau... Tu galėjai parnešt milijoną džiaugsmo į savo namus, savo mylimiems... Nes tokį Tave ir pažinau: žmogų šypseną, žmogų vulkaną, šalia kurio tokios tylenės kaip aš tegalėjo pasijust senomis perekšlėmis...“ Nebegaliu aprėkt. Galiu tik verkt... Iš nevilties...

Branginkim gyvenimą. Branginkim save jame. O labiausiai branginkim tuos, kuriems patys esame brangūs... Ramybės Tau“, – mintimis dalijosi dainininkė Inga Valinskienė, kuri su vyru Arūnu ne tik bičiuliavosi, bet ir buvo D.Čižausko ir Ievos piršliai jų vestuvėse 2016-aisiais.

Sausio 18-ąją Lietuvą apskriejo žinia apie estrados legendos, dainininkės Vitalijos Katunskytės (1955–2023) mirtį. Žinomos moters gyvybė užgeso einant 68-uosius. Liūdną žinią tuomet patvirtino buvęs atlikėjos dukros vyras Kęstutis Blažys. Anot jo, moters gyvybė trečiadienio vakarą užgeso būnant namuose.

„Daktarai sako, kad mire dėl širdies. Ji buvo namuose“, – tuomet kalbėjo K. Blažys.

Dar prieš porą metų portalui lrytas.lt atlikėja prasitarė turinti sveikatos problemų, susijusių su stuburu – dėl užspausto nervo moteriai tirpo kojos. V.Katunskytė minėjo, jog dėl šios problemos ne kartą teko kreiptis į gydytojus, tačiau šie, dėl didelės rizikos, operacijos atlikti nerekomendavo.

„Važinėju automobiliu, vaikštau visur, bet, žinoma, įsikibusi į vežimėlį. Atimk jį ir aš galiu nukristi. Bet tais stuburais Lietuvoje skundžiasi kas antras, čia – nieko naujo. Medikai sako, kad po operacijos aš galiu sėsti į vėžimėlį arba gultis ant patalo. Tai kaip aš po tokių žodžių galiu gultis po peiliais? Rizika yra didžiulė. Be to, įtakos turi amžius, antsvoris“, – portalui lrytas.lt tuomet pasakojo V.Katunskytė.

Dainininkės žodžiais, tuomet jai teko apsilankyti net pas 8 chirurgus, tačiau visų jų nuomonės sutapo. V.Katunskytei buvo siūloma operuotis net Šveicarijoje – tokios operacijos kaina – 50 tūkst. eurų, tačiau ji atsisakė.

Vis dėlto, V.Katunskytė rankų nenuleido – norėdama sau padėti ji lankėsi masažuose, gėrė vaistus. Anot jos, sveikata šlubuoti pradėjo jau seniai.

„Paskaudėdavo tą nugarą, bet tai ką – susileidi į petį ampules ir eini į sceną. Gyvenau būtent taip. Nes man scena buvo pirmoje, o ligos – trisdešimt penktoje vietoje. Per visus šiuos metus liga toliau progresavo, o dabar medikai jau imasi už galvos ir klausia, kaip taip apleidau savo stuburą. Sakė, kad sveikatą taisyti reikėjo prieš dvidešimt penkerius metus. Bet daugelis iš mūsų taip gyvename. Kol liga neužspaudžia, geriam, leidžiamės vaistus ir judame pirmyn“, – sakė ji.

Moteris taip pat įtarė, jog stuburo problemos jai kilo dėl anksčiau atliktos skrandžio mažinimo operacijos.

Gegužės 21-ąją šalį apskriejo širdį verianti žinia apie buvusios Lietuvos pirmosios ponios Almos Adamkienės (1927–2023) mirtį. Jos gyvybė užgeso po sunkios ligos. A.Adamkienė mirė eidama 97-uosius. Ji pastaruoju metu po patirto insulto buvo gydoma Santaros klinikose. Apie netektį sekmadienio rytą pranešė Prezidentūros komunikacijos grupė.

„Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda skaudžios netekties valandą reiškia nuoširdžią užuojautą Prezidentui Valdui Adamkui ir ponią Almą mylėjusiems žmonėms“, – tuomet buvo rašoma pranešime.

A.Adamkienė gimė 1927 m. vasario 10 d. Šiauliuose, Lietuvos kariuomenės kūrėjo-savanorio Stasio Nutauto ir Onos Soblytės-Nutautienės šeimoje.

Almos Adamkienės tėvas Stasys Nutautas, savanoriu įstojęs į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, dalyvavęs kovose su bolševikais, buvęs sužeistas, už parodytą narsą gavęs viršilos laipsnį, vėliau vadovavo Vakarų Lietuvoje veikusiems prekybos namams.

1944 m. artinantis antrajai sovietų okupacijai Alma Nutautaitė su tėvais ir seserimi Danute traukėsi į Švediją, tačiau nacių okupantų visa šeima buvo sulaikyta, motina su dukterimis pateko į Rygos kalėjimą, vėliau – į darbo stovyklą Vokietijoje.

Pasibaigus karui Alma Nutautaitė įstojo į Vokietijoje, Eichštete įsteigtą lietuvišką gimnaziją, kur susipažino su savo būsimu vyru Valdu Adamkumi. Alma ir Valdas Adamkai susituokė 1951 m. JAV, Čikagoje.

Nuo 1962 m. Alma Adamkienė net dvidešimt penkerius metus vadovavo Tabor Farmos vasarvietei, kuri tapo svarbiu lietuvybės centru JAV. Čia daug metų vyko lietuvių išeivių organizacijos „Santara-Šviesa“ suvažiavimai. Ir 1997 m., ir 2004 m. vyrui apsisprendus kandidatuoti Prezidento rinkimuose, Alma Adamkienė aktyviai jungėsi į V. Adamkaus komandą, o po pergalės rinkimuose ištikimai padėjo jam eiti valstybės vadovo pareigas.

Savo žmogiškumu ir nuoširdumu pirmoji ponia Alma Adamkienė pelnė visos tautos simpatiją ir meilę. 15 metų pirmoji Lietuvos ponia Alma Adamkienė vadovavo Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondui, suteikusiam milijoninės vertės paramos daugybei Lietuvos kaimo mokyklų, vaikų ligoninėms ir vaikų globos namams.

Besibaigiant gegužei Lietuva neteko dar vieno šviesaus žmogaus – eidama 72-uosius Anapilin iškeliavo televizijos ir radijo laidų vedėja, visuomenės veikėja Zita Kelmickaitė (1951–2023).

TV laidų vedėja iki mirties buvo gydoma Santariškių klinikų Hepatologijos ir gastroenterologijos skyriuje po to, kai blogai pasijuto kovo 19 dieną, vesdama LRT radijo laidą „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“ ir jai buvo iškviesta greitoji pagalba.

Netrukus po to moteris teigė, jog jaučiasi geriau, tačiau dar nežino, kada vyks namo. Vėliau situaciją pakomentavo ir Z.Kelmickaitės dukterėčia.

„Šiuo metu jai yra atliekami tyrimai, tačiau savijauta jau geresnė. Aplankiau ją ryte, taip pat ketinu užsukti ir po pietų. Jos telefonas tiesiog kaista nuo skambučių, tiesa, visiems atsakyti nespėja, tad perduoda linkėjimus ir žada pasveikti“, – tuomet kalbėjo ji.

Besibaigiant metams, lapkričio 27-ąją, šalį apskriejo žinia apie žurnalistės, poetės, Lietuvos politikės bei visuomenės veikėjos, Kauno moterų klubo „Ad ASTRA“ prezidentės Dalios Teišerskytės (1944–2023) mirtį. Moters gyvybė užgeso per gimimo dieną, pasitinkant 79-uosius metus.

D.Tešerskytė mirė savo namuose po sunkios ligos. Portalo lrytas.lt žiniomis politikė lapkričio 24-ąją sąmoningu jos prašymu buvo išleista iš ligoninės, kad paskutines savo gyvenimo dienas praleistų namuose su šeima. 2022-aisiais D.Tešerskytei buvo diagnozuota klastinga liga. Apie diagnozę žinojo tik artimiausi žmonės. Vasarą Daliai Teišerskytei buvo atlikta ir operacija, paskirtas sudėtingas gydymas.

„Kenčiu, kai niekas nemato. Niekas neturi kentėti kartu su tavim. Nebent tavo patys pačiausi, vaikai, anūkės. Jie man labai padeda sunkiu metu. Kur reikia, nuveža, kai reikia, parveža, kai reikia perriša, kai reikia, paglosto, kai reikia, paverkia kartu. Bet kuo čia dėti kiti žmonės? Kodėl aš juos turiu užkrėsti savo niūrumu, ligomis, problemomis?“, – apie savo ligą nenoriai tada kalbėjo Dalia Teišerskytė.

Poetė, prozininkė Dalia Teišerskytė gimė 1944 11 27 Leonavos kaime, Raseinių rajone. 1950–1953 m. mokėsi Kretingos vidurinėje mokykloje.

1953 m. ištremta į Sibirą. 1953–1959 m. mokėsi Rusijos Irkutsko srities Meždugrankos miškų ūkio septynmetėje mokykloje. 1959–1962 m. dirbo miškų ūkio darbininke.

Grįžusi į Lietuvą, 1962–1963 m. mokėsi vakarinėje mokykloje ir dirbo Mosėdžio daržininkystės ūkyje.

1963–1967 m. mokėsi Kauno technologijos technikume (dabar Kauno kolegija), spaudos technologijos kurse.

1968 m. įstojo į Vilniaus valstybinio universiteto (dabar – Vilniaus universitetas) Istorijos fakultetą, kurį baigė 1974 m. ir įgijo žurnalistės specialybę.

1967–1989 m. dirbo „Raidės“ ir V. Kapsuko-Mickevičiaus spaustuvėse, „Žinijos– draugijoje, Kauno menininkų namų direktore, laikraščio „Jaunystė“ vyriausiaja redaktore, „Gabijos“ žurnalo redaktore.

Atgimimo laikotarpiu įsteigė Madų ir poezijos teatrą, laikraštį vaikams „Tukas“, „Modilinos“ mokymo centrą, „Gabijos“ žurnalą.

1989–2000 m. dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Gabija“.

2000–2016 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narė, buvo išrinkta pagal Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio sąrašą.

Seime dirbo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete, Šeimos ir vaiko reikalų bei Verslo ir užimtumo komisijose, buvo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkė, pirmininko pavaduotoja.

Taip pat dirbo informacinės visuomenės plėtros komitete, Etikos ir procedūrų komisijoje, Migracijos komisijoje, Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijoje, buvo draugystės su Portugalijos parlamentu grupės pirmininkė, Moterų parlamentinės grupės pirmininkės pavaduotoja.

2002 m. buvo išrinkta Kauno miesto savivaldybės tarybos nare, mandato atsisakė dėl Konstitucinio Teismo sprendimo.

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio narė, Lietuvos universitetų moterų asociacijos Kauno skyriaus narė, Kauno moterų klubo „Ad ASTRA“ prezidentė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė, Tarptautinės publicistų ir rašytojų sąjungos narė.

D.Teišerskytė yra parašiusi daugiau kaip 400 tekstų estradinėms dainoms, apie 300 straipsnių Lietuvos ir užsienio leidiniams.

Lietuvos rašytojų sąjungos narė buvo nuo 2006 m.