Apie tai pirmieji pranešė 15min.lt. Jiems šią žinią patvirtino dokumentinio filmo apie J.Daumantą „Nematmas frontas“ režisierius Vincas Sruoginis.
Gydytoja patologė, Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių veikėja N. Bražėnaitė gimė 1923-ųjų rugpjūčio 26-ąją Utenoje. Lietuvoje baigė „Aušros“ mergaičių gimnaziją, o vėliau studijavo mediciną Vytauto Didžiojo universitete, Kaune.
1943-iaisiais paliko Lietuvą ir išvyko į Vokietiją, kur glaudėsi pabėgėlių stovykose. 1947-aisiais Austrijoje N.Bražėnaitė Leopoldo Franzeno universitete baigė medicinos studijas.
1948–1953 dirbo nacionaliniame kraujo transfuzijos centre ir Vėžio institute Paryžiuje asistente.
Kaip rašo Lietuvos kariuomenė, Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė-Paronetto su prasiveržusiu į Vakarus Juozu Lukša susipažino 1948 m. vasarą, kai jis Prancūzijoje studijavo žvalgybos mokykloje. 1948 m. Paryžiuje užsimezgusi draugystė, 1950-ųjų liepos 23-iąją baigėsi judviejų vestuvėmis Tiubingene (Voketija).
Po savaitės jie išsiskyrė visam gyvenimui. Juozas Lukša grįžo kovoti į okupuotą Lietuvą ir 1951 m. rugsėjo 4 d. žuvo išduotas, kai pateko į MGB organizuotą pasalą Kauno rajono Pabartupio kaime. Apie vyro žūtį Nijolė nieko nežinojo šešerius metus.
Po vyro netekties N.Bražėnaitė išvyko į JAV, kur dirbo įvairiose ligoninėse, aktyviai dalyvavo lietuvių išeivių veikloje.
Juozas Lukša gimė 1921 m. rugpjūčio 10 d. Juodbūdžio kaime (Marijampolės apskritis). Mokėsi Vytauto Didžiojo universiteto Architektūros fakultete. 1940–1941 metais įsitraukė į išsivaduojamąją tautinę kovą, nukreiptą prieš sovietinę okupaciją, buvo aktyvus Lietuvos aktyvistų fronto narys.
1941 m. birželio mėnesį suimtas ir iki karo pradžios kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Vokiečių okupacijos metais, tęsdamas pradėtas studijas, dalyvavo antinacistinėje veikloje, priklausė Lietuvių frontui. 1945 m. lapkritį įstojo į Tauro apygardos partizanų gretas, leido laikraštį „Kovos keliu“, redagavo „Laisvės žvalgą“.
1947 m. paskiriamas Birutės rinktinės vadu. Nuo 1947 m. kelis kartus prasiveržė pro geležinę uždangą ir lankėsi Švedijoje, Vakarų Vokietijoje, Prancūzijoje, kur užsienio lietuvių organizacijoms perdavė partizanų dokumentus, informavusius apie padėtį Lietuvoje.
1949 m. paskiriamas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio įgaliotiniu užsieniui ir Visuomeninės dalies ir Politinio skyriaus viršininku. 1948–1950 metais mokėsi Prancūzijos ir JAV žvalgybų mokyklose.
1950 m. spalio mėnesį su kitais desantininkais grįžo į okupuotą Lietuvą. 1950 m. lapkritį paskirtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Vyriausiosios vadovybės Žvalgybos skyriaus viršininku. 1950 m. jam suteiktas Laisvės kovos karžygio garbės vardas, taip pat apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi.
1951 m. suteiktas partizanų majoro laipsnis. 1951 m. rugsėjo 4 d. Juozas Lukša žuvo, jo žūties vietoje yra pastatytas paminklas, o palaikų palaidojimo vieta iki šiol nėra rasta. 1997 m. apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu.
