Šalies kino teatruose jau galima pažiūrėti naują kino režisierės A. Zalanskaitės filmą „Bučiuoju, Juozas“. Tai šiltai ir paprastai papasakota istorija apie vieną svarbiausių Lietuvos partizanų – aukščiausio rango Lietuvos karininką, pulkininką leitenantą Juozą Vitkų-Kazimieraitį. Rekonstruoti partizano pasakojimai, intymūs jo žmonos Genovaitės ir bendražygių prisiminimai filme persipina su dokumentine medžiaga, istorikų vertinimais ir šeimos liudijimais. Anų dienų tikrovę atkuria istorinės rekonstrukcijos scenos, kuriose suvaidino daugiau nei 50 aktorių, o filmo pavadinimas – „Bučiuoju, Juozas“ tarsi pabrėžia intymų ir švelnų pasakojimo toną.
J. Vitkus-Kazimieraitis buvo aukščiausio rango karininkas. Jis baigė Kauno karo mokyklą, o 1929 metais Lietuvos kariuomenės vadovybės sprendimu buvo išsiųstas studijuoti į Briuselį, į prestižinę karo vadovybės mokyklą „Ecole Millitaire“. Įstojęs iš antrojo karto, jis parašė rekomendacijas vadams, kaip rengti studentus stojamiesiems, kad šie „nemenkintų Lietuvos vardo“. Studijos vyko prancūzų kalba, pagal baigimo rezultatus J. Vitkus kurse liko antras. Pirmasis buvo Princas Albertas.
Po studijų grįžęs į Lietuvą. J. Vitkus ne tik tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dėstė Kauno karo mokykloje, rengė straipsnius kariuomenės ir šaulių žurnalams.
1940 metais bolševikų valdžia keitė kariuomenės dalių vadus, o Lietuvos kariuomenės likučius jungė prie Raudonosios armijos. Rugsėjį Kauno karo mokykla buvo uždaryta, o dalis jos prijungta prie teritorinio šaulių korpuso ir perkelta į Vilnių. Palikęs šeimą Kaune, J. Vitkus turėjo persikelti į Vilnių. Pasakojama, kad labai nenorėjo vilktis uniformos su Raudonosios armijos antsiuvais. Pagal sovietų statutą jam buvo suteiktas papulkininkio laipsnis, kuriuo visiškai nesididžiavo.
Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, birželį Tarybų Lietuvos kariuomenė atlikinėjo manevrus Pabradės, Švenčionėlių rajone. Ir iš ten gavo įsakymą trauktis į Rusijos gilumą. J. Vitkus su kitais kariškiais buvo ešelone, tačiau jau tuometėje Baltarusijos teritorijoje vieno vokiečių antskrydžio metu pasinaudojo proga pabėgti ir su bičiuliu Karoliu Dabulevičiumi grįžo į Vilnių. Čia neužtruko, grįžo į Kauną, susisiekė su Lietuvos laikinąja vyriausybe ir apsivilkęs seną lietuvišką uniformą prisijungė prie tų, kurie mėgino atkurti ginkluotus lietuviškus dalinius.
Vokiečių okupacijos metais Juozas labai atidžiai skaitė spaudą, klausėsi radijo žinių, sekė pasaulio nuotaikas ir pasitikėjo galingųjų politikų žodžiais, jų skelbiamais pranešimais. Su bendraminčiais J. Vitkus Vilniuje įkūrė konspiracinį karinį „Lietuvių fronto“ skyrių. Jo posėdžiuose buvo planuojama, kaip sutelkti ginklų, amunicijos atsargas, kurios leistų kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. 1944 metais okupantai jau medžiojo aukšto rango Lietuvos kariuomenės karininką, namuose jis lankydavosi ypač slaptai, o jo priedanga tapo buhalterio darbas Kabelių girininkijoje, kur ir buvo kuriama pasipriešinimo kovų strategija. Remdamasis Lietuvos kariuomenės statutais, jis parašė pirmuosius pasipriešinimo kovos dokumentus, kuriais Lietuvos partizanai vadovavosi iki pat 1956 metų.
Dešinioji Vitkaus ranka ir pagrindinis pagalbininkas buvo jo studentas Kauno karo mokykloje, garsiausias Lietuvos partizanas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Apie J. Vitkų-Kazimieraitį savo atsiminimuose „Daugel krito sūnų“ A. Ramanauskas užsimena daugiau nei 400 kartų.
– Agne, atrodo, viskas tarsi stoja į savo vietas: tavo legendinio herojaus – partizano J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikai atrasti, valstybinių laidotuvių data numatyta, filmo premjera įvyko. Ar manai, kad Lietuva deramai atsisveikins su savo herojumi?
– Nors skaičiuojame 34-uosius laisvės metus, Lietuva subrendo. Laisvei neabejingų žmonių, kurie ją suvokia pirmiausia per istorijos įsisavinimą, o tik vėliau per pilietines akcijas, daugėja. Gerai atsimenu 2018 metais vykusias A. Ramanausko-Vanago laidotuves: tūkstančiai žmonių procesijoje iš Vilniaus universiteto į Antakalnio kapines, džiaugsmas, kad palaikai atrasti, rimtis tariant sudie ir viltis, kad tai – pradžia. Taip ir buvo. J. Vitkus-Kazimieraitis, kitaip nei A. Ramanauskas-Vanagas, greičiausiai bus laidojamas pagal karininko laidotuvių scenarijų. Nors skatinimų pripažinti Kazimieraitį ir valstybės vadovu buvo, šeima nusprendė atsisveikinti su juo kaip su kariu. J. Vitkus buvo karys, tad laidotuvės bus surengtos su kariška dvasia.
– J. Vitkus-Kazimieraitis, kaip ir daugelis to meto partizanų vadų, buvo intelektualus, išsimokslinęs vyras, aukščiausio rango karininkas. Jis galėjo rinktis – saugus gyvenimas užsienyje ar miškas. Kaip manai, kodėl pasirinko mišką?
– Iš šiandienos perspektyvų gali pasirodyti, kad galėjo rinktis, bet tuo metu situacija buvo tokia, jog jis, aukščiausio rango Lietuvos kariuomenės karininkas, besitraukiant sovietams, iššoka iš ešelono į Maskvą, pasislepia rugių lauke ir su tarnybos draugu K. Dabulevičiumi grįžta į Vilnių. Tuo momentu ties jo pavarde sovietų sąraše užsidega ryški raudona lemputė – prasidėjus antrai sovietų okupacijai, mokslus užsienyje baigęs pulkininkas-leitenantas pradedamas medžioti. Sovietai jo ieškojo Vilniuje, stebėjo šeimos narius Kaune, taigi pasitraukimas į mišką realiai buvo vienintelė alternatyva. Ne tiek stengiantis apsaugoti savo gyvybę, bet ir šeimą, kurioje šeši vaikai ir mylima žmona.
– Ko tikiesi prikeldama istorinę atmintį šiuo neramiu laiku? Kodėl tau atrodo svarbu kalbėti apie tai, kas vyko prieš daugybę metų?
– Tik pažindami ir suvokdami savo istoriją būsime iš tikrųjų laisvi ir iš tikrųjų saugūs. Laisvė nebus tik emocija, nes visi propagandos naratyvai taps atpažįstami, visi scenarijai nuspėjami.
Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, iš tiesų yra tas pats, kas prieš septyniasdešimt metų vyko Lietuvoje. Tik Maskvos metodai dabar – dar žiauresni. Bet ir tada, ir dabar tironas stengiasi slėpti savo nusikaltimus, – įpročius. Šiurpūs vaizdai iš Irpinės ir Bučos prieš septyniasdešimt metų atrodytų taip pat Leipalingyje ar kitose vietose, kur veikė NKVD būstinės.
Atrasti tų nusikaltimų įrodymus, garbingai palaidoti žuvusius yra svarbu. Ir tada, ir dabar.
– Ar kurdama filmą daugiau sužinojai apie laikotarpį, kuriame gyveno J. Vitkus-Kazimieraitis, A. Ramanauskas-Vanagas ir kitos iškilios laisvės kovų asmenybės?
– Apskritai apie Pietų Lietuvos ir Lietuvos laisvės kovų istoriją iki savo darbų istorinės dokumentikos srityje žinojau nedaug. Teko perskaityti ne vieną ir ne dvi knygas, praktiškai visus laisvės kovotojų atsiminimus. Šiandien žinau tiek, kad apie kai kuriuos herojus galiu pasakoti žmonėms įdomiai. Ir kinas tokiam pasakojimui yra šio laikotarpio forma. Šis laikotarpis yra apie viltį, apie 1918 metų vasario 16-osios deklaracijoje užprogramuotus nepriklausomos Lietuvos idealus. Labiausiai įstrigo nusivylimas, kurį pajuto laisvės kovotojai, tikėję, kad pasaulio didieji vadovausis Atlantos chartija, pagal kurią valstybės, praradusios nepriklausomybę Antrojo pasaulinio karo metais, ją atgaus, kad bus atstatytos jų sienos. Tai neįvyko, nors J. Vitkus nuolat siuntė per pasiuntinius informaciją į Vakarus, kas darosi Lietuvoje. Šiandien kažką panašaus stebime Ukrainoje. Atrodo, tiek nedaug reikia, kad karas baigtųsi, tik truputį daugiau valios, truputį daugiau ginklų, bet ten kasdien žūsta žmonės, vildamiesi, kad Vakarų sąjungininkai jau tuoj tuoj padės.
– Šiame filme daug dėmesio skyrei partizano žmonai, jo šeimai, tarsi mėginai suprasti moteris, kurioms anuo metu teko neįtikėtinai sunki dalia. J. Vitkaus žmona Genovaitė buvo ne viena tokia...
– Man atrodo, kad apie to laikotarpio moteris, laisvės kovotojų žmonas ir jų šeimas mes kalbame per retai. Jų auka ant Laisvės altoriaus tikrai ne mažesnė. Ir visai nesvarbu, kokio rango buvo jų vyrai, išėję kovoti už laisvę. Jos su vaikais liko vienos nežinioje, bet nepurkštavo, nepriekaištavo, o nežinia iš kur sukaupusios visą stiprybę tiesiog gyveno toliau. Dažniausiai visų jų laukė tremtis, sunkus gyvenimas. J. Vitkaus šeima pasakojo, kad Genovaitė, jau grįžusi iš tremties, nei vaikams, nei anūkams per daug nepasakojo apie tą laikotarpį. Tarsi norėjo apsaugoti, nes civiliame gyvenime, kaip ir laisvės kovoje, galiojo taisyklė: geriau išvis nežinoti, kad tardymų metu, jei taip nutiktų, neturėtum ko papasakoti ir liktum saugus.
– Kodėl filme pasirinkai rekonstrukcinį istorijos pasakojimo stilių? Ką tai duoda tavo istorijai?
– Nėra kito kelio sudėtingomis temomis kalbėti įdomiai. Juk dokumentika, kur nespalvota nuotrauka tris minutes artėja ir vėliau tris minutes tolsta skambant užkadriniam, kad ir labai įdomiam pasakojimui, jau praeityje. Žmogui turi būti įdomu žiūrėti, todėl rekonstrukcinės scenos, padedančios atkurti to laikotarpio dvasią, padeda žiūrovui įsijausti ir suprasti, neišvengiama.
– Kas tave mokė patriotizmo? Kokioje šeimoje užaugai, ar apie Lietuvos pokario kovas joje buvo kalbama?
– Patriotizmo išmokti neįmanoma. Jis randasi per aktyvų dalyvavimą valstybės gyvenime. Mama mane vedėsi į visus Sąjūdžio mitingus. Dar visai mažytė aš stovėjau Baltijos kelyje, kažkur Katedros aikštėje. Į pirmą klasę žengiau jau laisvoje Lietuvoje. Buvau prie Parlamento tą sunkų sausio 13-osios rytą, kai žmonių vienybe, dainomis ir aukomis buvo padėtas taškas kruvinoje Lietuvos laisvės byloje. Kaip didžiausią vaikystės traumą atsimenu dieną, kai Prezidento rinkimuose laimėjo Algirdas Brazauskas, o ne Stasys Lozoraitis...
Mano šeimoje apie laisvės kovas nebuvo kalbama daug, nors Zalanskų šaknys Mardasave, Pietų Lietuvos laisvės kovų epicentre. Žinau, kad močiutė nešdavo maisto ryšulėlius į sutartą vietą pamiškėje.
– Kodėl patriotizmas svarbu šiandien? Kodėl šią savybę turime ugdyti savo vaikuose?
– Patriotizmas, pilietiškumas ugdo atsakingą, atsparią ateities kartą, kuri kurs Lietuvą po šimto metų. Jei norime, kad Lietuva išliktų, privalome nuo mažų dienų vestis vaikus į visus didžiuosius valstybės renginius. Režisavau koncertą „Keliu vėliavą už Ukrainą NATO“, kurio pagrindinis akcentas buvo Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio kalba. Kaip gera Lukiškių aikštėje buvo matyti tūkstančius vaikų tėvams ant pečių, su Lietuvos ir Ukrainos vėliavėlėmis rankose. Jie atsimins šiuos įvykius, kaip aš atsimenu Sąjūdžio mitingus. Ir viskas su Lietuva bus gerai.
– Ar gali taip būti, kad kurdama šį filmą užčiuopei kokios nors naujos istorijos siūlo galą?
– Šios istorijos herojus J. Vitkus man gerai žinomas, gal įdomus akcentas, kad jis tuo laikotarpiu buvo tik vienas iš trijų aukščiausio rango karininkų, ginkluotai kovai dėl Lietuvos laisvės pasitraukusių į mišką. Kiti veikė štabuose, gyveno gal patogesnį gyvenimą ar traukėsi į Vakarus. Tikrai mėginsiu gilintis, kas buvo kiti du ir kaip susiklostė jų likimai.
– Galbūt tau būtų įdomu sukurti dokumentinį filmą apie šiandienos herojus? Tik ar rastum savo filmui personažų?
– Čia kaip dėl paminklų statymo gyviems arba neseniai išėjusiems. Istorijos turi susigulėti, idant naujai iškylantys faktai ir aplinkybės nebemenkintų tų herojų. Juk žinome, kokia iš tiesų trapi ta nepriekaištinga reputacija. Tad į šios dienos herojus tegu žvalgosi žiniasklaida.
