Ši šiurpą kelianti istorija palietė ne vieną moterį, mamą. Daugelis ėmė kalbėti apie pogimdyminę depresiją, laiku nesuteikiamą pagalbą ir reikalingą paramą. Apie tai socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje prakalbo žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė (43 m.). Savo istorija ji sutiko pasidalyti su lrytas.lt skaitytojais.
„Laikas pradėti apie tai kalbėti. Mano istorija. Puikiai pamenu, kai vaiko susilaukusi draugė man pasakojo apie pogimdyvinę depresiją. Tada išklausiau, pabandžiau guost, kad gi ji praeina, išėjau pro duris į savo aktyvųjį ir nerūpestingą gyvenimą ir pamiršau. Tuomet galvojau – jau man tai tikrai taip nenutiks. Susilaukiau sūnaus.
Pradžioje tas viesulas, kuris įsuko, nė nepaliko laiko susimąstyti, kas čia ir kaip. Nešė kaip banga. Pradėjus atsikvošėti atėjo supratimas, kad gyvenimas ne tai, kad pasikeitė. Jis absoliučiai kitoks, niekada nebebus taip kaip buvo ir niekas nedavė laiko tam pasiruošti. Pasaulis tas pats, bet tu jame nebe ta pati. Pasidarė šiek tiek baisu.
Tada galvojau– dabar sunkesnis laikotarpis, bet greitai bus tik papraščiau ir lengviau. Taip apgaudinėjau save. Turbūt kaip ir dauguma moterų. Žinot kaip aš galvojau? Negi dabar pasirodysiu silpna, čia gi tik dar vienas iššūkis, susitvarkysiu. Tyliai. Galva sprogsta, buvo momentų, kai nei iš šio nei iš to, pradėdavo drebėti kojos. Supranti, kad čia ta įtampa išeina. Bet vis tiek tyliai. Nes jeigu rėksiu, skųsiuos, visi sakys, kad esu nenormali, išprotėjusi. O kas norės turėti reikalų su išprotėjusia? Paverkdavau duše.
Daugybė nevaldomų dalykų – nerimas dėl vaiko, kai neturi net žalio supratimo ką su tuo daryt. Kad ir kokias savęs raminimo metodikas betaikytum, jos veikia tik laikinai, nes tas suknistas nerimas yra kažkoks kosminis ir atsiranda jam dar būnant pilve. Mano atveju praeities netektys, tarp kurių ir mažo broliuko mirtis, tą nerimo skalę dar labiau padidina. Ir nieko negaliu su savim padaryti. Tiesiog bijau dėl jo.
Vaiko ligos, kada pati praktiškai susergu, nes nebėra nei naktų, nei dienų, o jaudulys dėl sergančio vaiko sprogdina smegenis. Aplinkinių spaudimas ir pamokymai – daryk tą, nedaryk šito, kodėl taip, o ne anaip – kartais jautiesi lyg nieko nebežinai ir nebemoki. Ir, aišku, jautiesi bloga mama. Iki minimumo sumažėjęs socialinis bendravimas – ir dėl pačios laiko stokos, ir turbūt dėl to, kad tiesiog nebeįdomu su vaikiškuose reikaluose paskendusia moterimi.
Nebesupranti, kodėl staiga tau neberandama laiko ir tas irgi slegia. Fizinės sveikatos suprastėjimas – nėštumas, gimdymas, pogimdyvinis laikotarpis milžiniškas krūvis moters organizmui, asmeniškai aš dar neatsistačiusi iki šiol, o dabar dar pasireiškė nusėdusio imuniteto reikalai. Sergu ištisai. Su vaiko gimimu atsiradęs stiprus nesaugumo jausmas, bijau dėl ateities, bijau ar gebėsiu pasirūpinti vaiku, o jeigu liksiu viena su juo, kas tada? Laiko nebevaldymas – planuok kaip nori, vis tiek visur vėluoju, bėgu.
Pasikeitę santykiai namuose – vaikai keičia santykius ir tai yra dar vienas nerimo šaltinis. Visi šie jausmai ir pojūčiai nėra apie pagalbą auginant vaiką. Kai ji yra, kai vaiką prižiūri tėvas, močiutė, ar kai jis išeina į darželį, tai leidžia šiek tiek atsitraukti. Bet tie jausmai ir pojūčiai vis tiek niekur nedingsta. Tai jausmai ir pojūčiai apie pačią moterį ir apie jos tapimą mama. Bijai pripažinti, kad gyvenimas pasikeitė, bijai pasakyti, jog tau sunku, nes pati bijai tai sau pripažinti.
Be to, visada atsiras sakančių, kad maivaisi, vaidini, ko čia skundies, gi pati apsižiojai tą vaiką. Ir negali, netgi neturi jėgų aiškinti, jog kartais tiesiog nebežinai kas gerai ir kas blogai. Ir kad nebemoki nieko: nei ilsėtis, nei džiaugtis, nei atsipalaiduoti, nei būti rami. Ir aš, tiesą sakant, nežinau, kada tai baigiasi. Pasakoju savo istoriją, nes matau, kokio dydžio problema yra pogimdyvinė depresija ir kokios tragiškos kartais būna jos pasekmės.
Oficialioji statistika teigia, kad 20 procentų moterų Lietuvoje patiria pogimdyvinę depresiją. Aš manau kitaip. Manau, kad visos mes, susilaukusios vaikų, patiriame šią būseną – sunkesnės ar lengvesnės formos. Tik nekalbam apie tai. Reikia pradėti kalbėti. Pasakoti savo istorijas, nebijoti, nes tai ne gėda. Tai visų mūsų,mamų, našta, kuria galime pasidalinti ir gal žinant, jog esi ne viena, bus lengviau. Svarbu išdrįsti pasakyti, jog sunku. Rasti žmogų, kuriam galite tai pasakyti. Jeigu neturite kam, parašykite man. Laikas pradėti kalbėti. Mes visada daug darome, kad apsaugotume vaikus, atėjo laikas padaryti daugiau, kad išgelbėtume jų mamas“, – kreipdamasi į mamas įrašą baigė ji.
Keturmetį sūnų auginanti moteris socialinio tinklo paskyroje prabilo ne šiaip sau. D.Žeimytė-Bilienė teigė, jog tiki, kad jos ir kitų motinų, įveikusių pogimdyminę depresiją, istorijos padės niūrias dienas išgyvenančioms moterims.
Dėl to žinoma moteris buria judėjimą #aškalbėsiu ir ragina prie jo jungtis kitas moteris bei padėti laiku pagalbos nesulaukiančioms motinoms.
„Per šitą parą, pasidalijusi istorija, aš supratau, kad tai yra labai opi problema. Yra labai daug įvairiausio amžiaus moterų su savo istorijomis. Tas poreikis kalbėti ir noras, kad jos būtų išgirstos bei išklausytos, yra milžiniškas. Norisi, kad galėtume padėti viena kitai bent jau šnekėdamos apie tai. Juk kai pradedi kalbėti, pasidaro lengviau.
Prabilti apie tai socialiniuose tinkluose man pačiai nebuvo lengva, tačiau istorija norėjau pasidalyti, kad paskatinti pokytį šioje srityje ir, ypatingai, po visų šių tragiškų įvykių. Žadu dalytis daugiau informacijos apie šį judėjimą, daugiau komunikuoti šia tema – nukreipsiu moteris, kur ieškoti pagalbos ir stengsiuosi joms padėti“, – judėjimo idėja palijosi D.Žeimytė-Bilienė.
