Kiekvienam žmogui gimtadieniai sukelia daug nostalgijos ir apmąstymų. Tačiau yra žmonių, apie kurių gyvenimą lemta daugiau galvoti kitiems – šiuo atveju, Vaivos Mainelytės žiūrovams. Ką mes žinome apie šią nuostabią moterį, kuri rudeniui nepavaldi, kuri jau šešiasdešimt metų dirba profesionalioje teatro, kino ir televizijos arenoje ir kurios neblunkantį grožį vasaros pabaigoje paryškino Juozas Statkevičius?
Režisieriaus Juozo Rudzinsko auklėtinė į Lietuvos teatro sceną atėjo XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje ir daugiausiai savo talento atidavė Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui. Sukūrusi dešimtis pagrindinių vaidmenų, Mainelytė žiūrovams įsiminė kaip klasikinės ir šiuolaikinės Europos dramaturgijos vaidmenų atlikėja – Fru Serbiu ir Ela Reinheim (Henriko Ibseno dramose „Laukinė antis“ ir „Junas Gabrielis Borkmanas“), Ledi Tyzl (Richardo Sheridano „Intrigų mokykloje“), Margarita (Tennessee Williamso „Katėje ant įkaitusio skardinio stogo“), Ismenė (Jeano Anouilh’aus „Antigonėje“)...
Ryškūs aktorės vaidmenys lietuviškos dramaturgijos pastatymuose – Beatričė Juozo Grušo dramoje „Meilė, džiazas ir velnias“, Milda Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“. Vaidindama greta Onos Juodytės, Galinos Jackevičiūtės, Lidijos Kupstaitės, Irenos Garasimavičiūtės, Jadvygos Ramanauskaitės, Marijos Rasteikaitės ir kitų, Mainelytė suformavo kitokios moters įvaizdį ir iki šiol neturi sau lygių.
Vaivą Mainelytę pažįsta ir pati jauniausia teatro žiūrovų karta, nes per pastarąjį dešimtmetį ji sukūrė nemažai įdomių vaidmenų šiuolaikinio repertuaro spektakliuose, įrodydama, kad jos talentas leidžia jai žengti koja kojon su sparčiai besikeičiančiu teatru. Tarp naujausių jos vaidmenų įvairiausio žanro ir režisūrinio braižo spektakliuose – Zocha „Mūsų klasėje“ (rež. Yana Ross, 2013), Filosofė „Kosmose“ (rež. Kirsten Dehlholm, 2014), Moteris „Didžiajame blogyje“ (rež. Árpád Schilling, 2015), Helena Krasovska „Trijose seseryse“ (rež. Yana Ross, 2017), Moteris „Liudijimai“ (rež. Oskaras Koršunovas, 2022).
Vaidmenų charakteristikas lemia Vaivos Mainelytės talentas – jos tikriausiai niekas negalėtų pakeisti, nes tai susiję su aktorės gebėjimu nuolat gludinti savo profesinę formą. Tai – retos ištvermės ir pasišventimo savo profesijai aktorė.
Didžiulį populiarumą aktorei pelnė vaidmenys kine. Vaidinusi pagrindiniuose lietuvių kino režisierių Marijono Giedrio, Algirdo Aramino, Balio Bratkausko, Arūno Žebriūno, Raimondo Vabalo, Almanto Grikevičiaus, Gyčio Lukšo, Broniaus Talačkos ir kitų filmuose, ji sukūrė įdomių kino vaidmenų galeriją. Tyra, lyriška Morta Bratkausko režisuotame televizijos filme „Tadas Blinda“, žavioji liūdno likimo Jurga Žebriūno miuzikle „Velnio nuotaka“, ir, aišku, Milda Lukšo psichologinėje dramoje „Vasara baigiasi rudenį“. Po šio filmo Mainelytė sakė: „Tai man labai brangus vaidmuo, kurdama jį ieškojau ir pati savyje tų bruožų, kurie būdingi mano herojei: gerumo, žmoniškumo, paprastumo. Vadinasi, įtikinau žiūrovus, nes visi to esame pasiilgę šiame racionaliame mūsų amžiuje. Tai vaidmuo, kuris įtikino, kuris sugebėjo nutiesti tiltą tarp ekrano ir salės, – aktoriaus ir žiūrovo bendravimo. Nėra didesnio stebuklo.“
Baigiantis vasarai, rugpjūčio 22 d., „Vaidilos“ teatre surengtoje šventėje Mainelytė prisipažino: „Bet kokiu atveju, man svarbiausias teatras“. O teatras ją lydėjo nuo mažens. Šeima gyveno Rokiškyje, name su verandomis. Ten mažoji Vaivytė kūrė savo vaikystės teatrą: vaidino vaikams, o kad jie neišsilakstytų, vaišindavo juos obuoliais ar mamos keptomis bandelėmis. Tai buvo laimingiausi metai, nes ji ne tik vaidino, bet ir tekstus sugalvodavo, ir susirežisuodavo. Jau tuomet mažoji aktorė suprato, kokie svarbūs teatre žiūrovai.
Dar būdama maža su tėvais Vaiva lankydavosi Rokiškio dvare, kuriame viešėdavo Panevėžio dramos teatras. Vėliau tetos dėka Vaiva tapo puikia skaitove, dalyvavusia įvairiuose skaitymo konkursuose. Kai į mokyklą atvyko žmonės, ieškoję tinkamo skaitovo solidžiai šventei – Universiteto ansamblio 20-mečio minėjimui, Vaivai buvo penkiolika. Išlikęs unikalus šios šventės įrašas su gražiąja Vaiva, pasipuošusia tautiniais rūbais, su stambaus gintaro karoliais... Po to koncerto ji susilaukė kvietimo tapti televizijos laidos „Muzikinis albumas“ vedėja.
Vaivos jaunystės žavesį puikiai prisimena net trisdešimt trejus metus direktoriumi išdirbęs šio teatro direktorius Pranas Treinys, pavasarį atšventęs devyniasdešimt penkerių metų jubiliejų: „Vaivą pirmąsyk man parodė Juozas Rudzinskas. Tik ne pirštu. Ir ne pro langą. Berods trečiame semestre labai paslaptingu, intriguojančiu veidu nusivedė mane konservatorijon į mažą salytę, davė pačiulpti validolio ir galingu balsu sukomandavo: „Pradedam!..“
Dievuli Kristuli... Į sceną išėjo basakojė, mėlynakė, šviesplaukė mergaitė, graži kaip rasoj maudyta, išlaki, grakšti lyg stirna iš miško tankmės į saulės užlietą laukymę iššokusi... Dvelktelėjo laukų vėjeliu, rūtų darželiu... Negirdėjau, ką ji kalba, kaip mąsto. Kai susijaudinu, man visad ausis užgula. Tik žiūrėjau, kaip ta fėja, mergiškos nekaltybės ir išdidystės pilna, juda, o mano galvoj – senelės Emilijos dainos motyvas: „Kai bernelis keliu jojo, / Razeta kvepėjo... / Atsisėdęs už stalelio, / Jazminu žydėjo...“
Po etiudo paprašiau Juozo dar vienos validolio tabletės... O po viskam Juozas pergalingai šypsodamasis tarė: „Na, Pruni, neiškišk šitos mergiotės iš akių. Tai iš karališkųjų lelijų veislės.“ Neužmiršau Juozo priesako, saugojau Vaivą savo minty ir širdy. Bet kur tu, bėduli, išsaugosi tokį devintą pasaulio stebuklą? Paviliojo ją to paties kurso bernaitis Gintas Ūzas. Nutarė visagalė Irena Vaišytė abu jaunavedžius su trečiu kursu in corpore Šiaulių teatrui atiduoti, bet mudu su Henriku Vancevičiumi per dar didesnę valdžią tikėjomės juodu atkariauti sau. Kviečiamės Vaivą su tuo bernaičiu pokalbiui. Ateina vienas Gintas ir kupinas poviškos puikybės, dar mums nė nepradėjus dorai kalbos, sako: „Jeigu mane priimat tik dėl Vaivos, aš nesutinku. Tai galutinis mano ir Vaivos žodis.“ Mes taip ir liekam abu su Henriku išsižioję: va čia tai bent jaunatviškas maksimalizmas, va čia tai bent meilė!
Tik po ketverių metų, atsivalgiusius sprangios provincijos teatro duonos atsiviliojam per fiktyvų konkursą į Vilnių abu jaunuolius, jau ratuotus dukrele Dovile. Vaiva bemat prigyja kolektyve, o jos Gintas, Šiaulių teatre tik pagrindinius vaidmenis vaidinęs – ne. Išeina savo noru ieškoti laimės estradon. Išyra Vaivos šeima, prasideda gyvanašlystė. Ji stačia galva metasi į meną. Ją pastveria kinas. „Velnio nuotakoj“ talentingasis kino operatorius Rimantas Juodvalkis, paviešinęs Vaivos-Jurgos mergiškus žavumynus malūno tvenkiny, apsuka galvas vyrijai... Ją tveria broliai latviai, ją griebia visasąjunginis kinas...
Visos Vaivos moterys labai gražios ne tik išvaizda, bet ir vidine skaistybe, kažkokiu sunkiai nusakomu taurumu, kurį iš prigimties turi artistė, savo gyvnašlystėj ieškanti idealo kaip ir jos Dženė (Juozo Grušo „Cirkas“).“
Teatrologė Irena Aleksaitė, bene atidžiausiai stebėjusi Vaivą Mainelytę, rašė: „Aktoriaus gyvenimą scenoje nulemia daug kas: ir teatras, į kurį patenka, ir miestas, kuriame apsigyvena. Dar didesniu mastu jo kūrybą lemia režisūra, su kuria neišvengiamai ir kiekviename spektaklyje susiduria. Tuo tarpu Vaivos Mainelytės kūrybinį likimą lėmė dar kitkas, sakyčiau, pati gamta – aktorės grožis, jos išskirtiniai duomenys – nepaprastas švelnus moteriškas patrauklumas, klasikiniai veido bruožai, dailus stotas. Moters grožis savaime yra didelė vertė ir turtas. Pro gražią moterį šiaip sau nepraeisi. Nepraeisi nepastebėdamas ir ypatingo Vaivos Mainelytės patrauklumo.
Scenoje grožis keleriopai sustiprėja ir ypač paveikus. Ši gamtos dovana, galima sakyti, nulėmė Vaivos Mainelytės aktorinį likimą. Daugelis teatro režisierių neabejodami skyrė jai jaunų merginų vaidmenis, o aktorės švelnumas, moteriškas grakštumas ir dailumas darė jas ypač patrauklias, simpatingas, viliojančias. Gal Vaivai Mainelytei ir nelengva buvo susidūrus su panašiais savo herojų sceniniais charakteriais kaskart rasti naujų spalvų, bet aktorė visuomet to siekė, ieškojo dramatiškesnių bruožų.“
Iš visų vaidmenų kritikė išskyrė aštrią, ekspresyvią Margaretą Rimo Tumino spektaklyje „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ (1983). „Tokio agresyviai dramatiško charakterio aktorei ligi tol dar nebuvo tekę vaidinti. Tuminas davė jai galimybę išbandyti save. Režisierius tarsi supriešino Vaivos grožį su išdraskyta jos herojės siela, visais jai tekusiais šeimyniniais smūgiais, ir Vaiva kuo puikiausiai įveikė šį barjerą.“
Vaiva Mainelytė sakė: „Daug kas mane kvietė, o aš visur suspėdavau. Nepraleidau nė vieno spektaklio, neatsisakiau nė vieno vaidmens teatre. Buvo visko. Pamenu, nuskridau į Palangą, nes gastroliavome už Plungės, ir nespėjau į autobusą, kuriuo išvažiavo kolegos. Mane vežė policijos mašina, o visą pusvalandį laukė ne tik kolegos, bet ir žiūrovai. Išėję į gatvę jie šaukė: „Atvažiuoja!“ Atsimenu savo pirmuosius gerbėjus, kurie sakydavo gražius žodžius. Ypač moterys gerbėjos norėdavo mane matyti tokią, kokią įsivaizdavo. Nenorėjau griauti žiūrovų vizijos.“
Vaidinusi Mamerto Karklelio, Natašos Ogaj, Henriko Vancevičiaus, Algirdo Lapėno, Irenos Bučienės, Rimo Tumino, Gyčio Padegimo, Juliaus Dautarto, Agniaus Jankevičiaus, Ivicos Buljan, Yanos Ross, László Bagossy, Kirsten Dehlholm, Árpádo Schillingo spektakliuose, Vaiva Mainelytė įsitikinusi, kad teatras – geriausias vaistas: „Kai prasideda ligos, jei turi vaidmenį, tai nieko neskauda. Namuose guli guli, skauda tas ar anas, galva svaigsta, o atėjus į teatrą lyg kokia spyruoklė atsileidžia, išsitiesi ir kiekvienam sutiktam: „Labas vakaras!“ Kol su visais pasisveikini – surenki geras emocijas...
O kai nueini į grimo kambarį, – ten tai lyg poilsio kabinetas. Ir tuomet į sceną eini pilnaverčiu.“ Neatsitiktinai ji su didžiuliu susikaupimu ir sutelkta energija pasitiko dokumentinį vaidmenį šiuo metu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rodomame Oskaro Koršunovo spektaklyje „Liudijimai“, perteikiančiame ukrainiečių moterų išgyvenimus Rusijos vykdomo karo akivaizdoje.
Kadaise aktorius Viktoras Šinkariukas, pamatęs Mainelytę, išdidžiai žengiančią Laisvės alėja, ją garsiai pavadino lietuviškąja Sophia Loren, – tai buvo gražus sutapimas, nes ši aktorė Vaivai imponavo nuo jaunų dienų. Teatrologė Irena Aleksaitė retoriškai klausė: „Kas, jei ne Vaiva Mainelytė, galėjo suvaidinti ir Džuljetą, ir Ofeliją, ir Beatričę, ir Kordeliją? Niekas, deja, nepasiūlė, nepabandė“. Mums, žiūrovams, aktorė brangi ir todėl, kad išsaugojo aktorinį išdidumą, nepasidavė tiek gyvenimo, tiek paties teatro nemaloniausioms peripetijoms. Todėl ji liko visų mylima, gerbiama, ligi šiol su ja dirbti svajoja ne vienas režisierius.
Aktorius Vytautas Rumšas sveikina savo kolegę ir scenos partnerę: „Stebiuosi, Vaiva, tavo drąsa, žavesiu ir kartu pavydžiu: tu turi gerą sodininką, kuris tave prižiūri kaip unikalią gėlę. Ši gėlė auga, kiekvienais metais išsiskleisdama vis gražiau ir gražiau, nes tas sodininkas tave laisto. Linkiu neprarasti šio sodininko, nesupykdyti jo, kad mes galėtume tavimi grožėtis. Linkiu ir toliau būti santarvėje su savimi. Tai yra meilės pirmiausia sau ir kitiems išraiška.“
