Palikęs Junior A grupę atlikėjas nusprendė kurti savo dainas lietuvių kalba. Sėkmingai pradėjęs karjerą kaip FC Baseball 2020 m. išleido pirmąjį savo albumą „Luna“, kuris sulaukė daug klausytojų dėmesio.
Vėliau pradėjo rengti koncertus, kuriuose gerbėjų ratas vis didėjo. Šiandien jis gali pasidžiaugti jau 5-uoju sėkmingu albumu „Aš sakydamas kursiu“ ir pilnomis salėmis susirenkančiųjų FC Baseball muziką mylinčių žmonių.
Tautvydas atskleidė, kad naujasis albumas „Aš sakydamas kursiu“ skiriasi nuo kitų, nes jame apdainuoti jausmai, kurių jis apdainuoti iki šiol nesiryždavo.
Dainininko gyvenime pasikeitė ne tik muzika, bet ir statusas. T.Gaudėšius neseniai užmezgė naujus santykius. Pasidomėjus ar tai turėjo įtakos kūrybai, jis paatviravo, kad meilė privertė jį susimąstyti ir siekti pokyčių, tačiau kiek kitaip nei galima būtų pamanyti.
„Meilė privertė mane susimastyti, siekti pokyčių, atvirumo. Dėl šitų pokyčių – keičiasi ir muzika. O dėl meilės – aš visada įsimylėjęs. Ar tai būtų mergina, muzika ar pati realybė“, – juokėsi atlikėjas.
Žinomo atlikėjo kūriniuose apdainuojami skaudūs meilės, išsiskyrimo momentai, užduodami retoriniai klausimai taip pat paliekama interpretacijos klausytojui.
– Ar tai apie ką dainuoji yra iš asmeninės patirties?
– Kuo toliau, tuo labiau mano kūryboje atsiranda siurrealistinis kampas, kuris ten ne be reikalo. Būna terapijoje prabylu apie kokius nors dalykus, apie kuriuos net mąstau kažkaip atsargiai, rodos slepiu juos nuo paties savęs.
Būna aprašau kokį nors jausmą, naudodamas keistus išsireiškimus ir po truputį pradedu suprasti apie ką ten. Noriu pasakyti, kad dainose kartais pats sau pasakau dalykų.
Paradoksas, kad kartais turiu užrašyti, įrašyti ir paleisti dalykus į pasaulį dainų pavidalu, kad pats sau pripažinčiau vienas ar kitas savo tendencijas ir imčiau su jomis tvarkytis.
Vadinti tai „asmenine patartimi“ būtų drąsoka – nes jei patiri, bet nesupranti, kad patyrei, nesupranti, kokį antspaudą tai paliko tos patirtys rodos ne tavo iki pat to momento kai supranti apie ką tai, kas tai ir kodėl.
– Kaip atrodo tavo diena, kai kuri dainas?
– Tas procesas kaskart atrodo kiek kitaip. „Aš Sakydamas Kursiu“ dainas rašiau naktimis. Atsibusdavau apie 11 valandą, atlikdavau visą ryto rutiną. Keliaudavau kur nors papusryčiauti, apsipirkinėti, kartais į kiną, sporto salę.
Apie šeštą traukdavau savo studijos link. Apie septintą pradėdavau rašyti. Antrą, trečią nakties ausinėse skambant tam ką tą naktį sukūriau – keliaudavau namo.
Ir taip maždaug du menesius. Tavo top 3 dainos tau pačiam? Ir kodėl? „Karuselė“, „Tarsi blogybių nebūtų“ ir „Gyvenimas“. Visos jos labai skirtingos. Karuselę labai sudėtingai „parsinešiau“.
Apkurtau dešine ausimi po visos nakties rašymo. Atsibudau ryte, supratau, kad neveikia dešinė ausis – o galvoje tik viena mintis, kad reikia pabaigti dainą kurią tą naktį pradėjau.
Teko gerti hormonius vaistus, buvo gan sunkus periodas – bet klausa sugrįžo ir dianą pabaigiau. Ir džiaugiuosi, kad pabaigiau. Ta daina tai mažas paveikslėlis apie tai kas tuo metu atrodė, kaip realybė.
„Tarsi blogybių nebūtų“ – pirma daina parašyta naujausiam albumui. Ten visiškai bebaimiai judesiai – pradžioje randu aiškią muzikinę temą ir pirmamame posukyje darau drąstišką posūkį.
Viska nuspalvinu fragmentiškais, siurrealistiniais pasakojimais. Labai labai džiaugiuosi ta daina. „Gyvenimas“ mane iki pat dabar stebina. Iš kur tada turėjau tiek drąsos? Kaip pas vaiką. Gražūs momentai.
– Gal turi jau tau patį įsimintiniausią savo koncertą? Kodėl jis labiausiai įsimintinas?
– Jų daug. Pirmas „FC Baseball“ pasirodymas (kurį galima rasti „Youtube“) – jis įvyko prieš AGATA kameras.
Ten tos dainos pirmą kartą skambą gyvai. Pilna klaidų, jaudulys, bet tas užtaisas ten. Lietuviškas tekstas, melodijos, meilė muzikai.
Tada pirmas gyvas pasirodymas – sėdinčiai, kaukėtai auditorijai „Lofte“. Koncertai „Kablyje“, kur kiekvieną žodį viso koncerto metu dainuoja visi susirinkę.
Didžiausias iki šiol solo pasirodymas sausakimšoje Compensa koncertų salėje, kuris po to tapo filmu. Daug, labai, labai daug gražių ir įsimintinų momentų – per sunku išskirti vieną.
– Kaip save apibūdintum kaip asmenybę?
– Manau, kad esu vis labiau ir labiau atsipalaidavęs. Anksčiau be proto daug laiko praleisdavau savo paties galvoje. Po to, matyt, pavargau pats nuo savęs ir tiesiog – pradėjau labiau dairytis aplinkui, labiau džiaugtis pasauliu, kuris mane supa. Šiandien manau, kad esu labai atviras tiems, kuriuos laikau artimais.
Jaučiuosi pramokęs duoti ir po truputi besimokantis priimti. Ar asmenybė, kurią apibūdinai labai skiriasi nuo tos, kurią apibūdintum prieš 10 metų? Tik tiek, kiek pasikeisti galima per dešimt metų. Manau, kad esu daug atviresnis viskam. Labiau atviras pasauliui, žmonėms, pačiam sau.
– Esi minėjęs, kad muzika yra tavo pirmoji meilė. Kaip šią meilę dabar padalini muzikai ir savo merginai?
– Tai yra tokia didelė mano gyvenimo dalis, kad ją vadinti „atskira“ atrodo net kažkaip neteisinga. Muzika esu aš. Tie, kas mane iš tiesų pažįsta dabar linkčioja galvomis, kažkur už kadro.
Tai tas padalinimas labai paprastas. Yra muzika ir yra viskas kitkas. Žmonės, kurie mane supa, myli, gerbia ir supranta – supranta tą dinamiką. Jiems aš ir atiduodu viską, kas lieka, kai nutyla muzika.
– Kaip susipažinai su savo mergina?
– Ant vinilinės plokštelės, kurią ji įsigijo parašiau, kad kartais ją sapnuoju. Nesaldžialiežuvavau tada – taip buvo. Dažnai ją matydavau koncertuose. Kartais ją susapnuodavau.
Mažutę, raudonplaukę mergaitę. Net turime keletą nuotraukų – kur ji tiesiog kaip klausytoja mano koncerte, paprašiusi nusifotografuoti. Galiausiai pradėjome susirašinėti.
Tada ji pakvietė mane pasivažinėti riedlente Vingio parke. Važinėjame iki šiol.
– Esi minėjęs, kad dabar gyveni „prabangoje“? Kas tau suteikia šią prabangą – žmonės, muzika, antra pusė?
– Aš rašau dainas ir dainuoju jas žmonėms. Tai buvo mano vienintelė svajonė ir ji jau daug metų yra mano realybė. Kartais susimastau apie tai, kad aš esu tas bičas ant scenos tai man net pasidaro keista.
Net nepamenu, ką tiksliai tada turėjau omeny sakydamas, kad gyvenu prabangoje, bet visa kombinacija – meilė, muzika, Vilnius, žmonės aplink. Kartais viskas atrodo taip teisinga. Gyvenimas prabangoje – visiškai.
– Esi santykiuose po ilgo laiko. Kas tau atrodo svarbiausia norint išlaikyti „sveikus“ santykius?
– Oi, kad aš žinočiau. Kiekvieną dieną atrodo vis kitaip. Šiandien pasakyčiau, kad gal „sveikų“ santykiu nesivaikymas. Visi žmonės tokie skirtingi.
O, kai esame po du mes išvis tampame kažkokia kosmine šarada. Tiesiog reikia stengtis girdėti šalia esantį žmogų. Tuo pat metu išsakyti mintis, taip, kad tave suprastų, išsakyti jas nepuolat, nekaltinant.
Jei žmogus tinkamas – viskas juda savaime. Būna kartais jausmas, kad čia du žingsniai į priekį, vienas atgal. Bet jei jauti, kad verta – žingsniuoji.
– Kaip įsivaizduoji save po 10 metų? Gal jau sukūrus šeimą?
– Tai, kad aš turiu šeimą. Mane supantys žmonės, mano mergina, muzika, klausytojai – čia tikrų tikriausia šeima. Manau po dešimties metų turėčiau būti dar laisvesnis, dar labiau sukalbamas, dar labiau mylimas, dar labiau mylintis.
– Kaip atsipalaiduoji kai nerašai dainų? Kelionės, maistas, sportas…?
– Kai šilta mėgstu būti prie ežerų. Kramsnoti ką nors, klausytis audio knygų, plaukioti, irstytis valtimi. Aišku viskas pakyla į kitą lygį, kai šalia mėgstamas žmogus. Mylimoji arba bičiulis.
Yra tik pora dalykų gyvenime, kurie mane džiugina labiau nei įdomus pašnekesys su žmogumi, kuris moka kalbėtis. Kai šalta – iškeliauju. Kai parkeliauju lankausi parodose, spektakliuose, nemažai sportuoju.
– Trys tau svarbiausi dalykai gyvenime?
– Meilė, muzika ir spurgos.
