Kalbėdama apie šeimą, Fausta Marija įsitikinusi, kad ji – visa ko pagrindas, žmogaus pradžia.
„Ne veltui dažnai žmonės, kurie turėjo ypač netvirtą šeimą, o gal jos kone neturėjo, vėliau junta stiprų instinktą ją sukurti.
Šeima – tėvai, broliai, seserys – mums svarbūs net elementariu instinktų lygiu. Vaikui arti neįmanoma visai nemylėti savo tėvų, net jei ta meilė maišosi su neapykanta. Todėl dažnai savo artimiesiems ir atleidžiame elgesius, už kuriuos kitus vytume su purvina šluota“, – kalbėjo žurnalistė.
Fausta Marija užaugo Kelmėje. Ji juokiasi – vaikystėje ar paauglystėje, ko gero, tą laiką patiko labiau leisti be šeimos. O dabar viskas kitaip.
„Kai svečiuojuosi pas tėvus į Kelmę, su visais šunimis išeiname į pasivaikščiojimų takus, mėgstame ilgas, kokybiškas šeimos vakarienes. Kai visi esame Vilniuje, stengiuosi suorganizuoti kokią nors įdomesnę restorano patirtį.
Aukštyn kojomis nevaikštome ir kerėjimais neužsiimame. Veikiame tai, ką ir daugelis šeimų. Man regis, ne taip svarbu, ką veikti. Svarbu, kad galėtum kalbėtis. Atvirai. Tai reiškia, kad kartais pokalbiai būna labai linksmi, o kartais – ir liūdni“, – atviravo Fausta Marija.
– Kokių tradicijų su šeima ir draugais turite?
– Man mano šeima patinka tuo, kad atvirai paleidžia senus įpročius ir mielai pabando kažką naujo. Su metais daug kas keičiasi, kažkokių tradicijų gal išliko švenčių metu – kaip grybiniai virtiniai per Kūčias, kad ir kur bebūtume. Bet mieliau mes prisitaikome prie aplinkybių ir išnaudojame jų sukurtą laiką tokį, koks jis yra.
Su draugėmis turiu tradiciją vasarą važiuoti į sodybą prie ežero ir ten praleisti savaitgalį. Viena draugė būtinai yra atsakinga už kokteilių idėją ir jų plakimą. Aš atsakau už meniu planavimą. Bet daugiau gilių tradicijų nepuoselėjame, tiesiog stengiamės susimatyti taip dažnai, kaip leidžia gyvenimo tempas.
Neseniai ėjau pro draugės namus ir padariau dalyką, kurio šiais laikais žmonės, ypač suaugę, nebedaro. Paskambinau jai ir pasakiau: „Išlįsk pro langą“. Juk dabar mes visi užsiėmę, turime įspėti ne tik prieš ateidami, bet dažnai – ir prieš paskambindami. Tada su ja išėjome į ilgą ir nuoširdžių pokalbių davusį pasivaikščiojimą. Aš, vis dėlto, už ekspromtus, o ne tradicijas. Nesakau, kad pastarosios – blogai. Jos – net labai gražu. Bet ekspromtai šių dienų skuboje leidžia išnaudoti akimirkas.
– Nusikelkime į vaikystę – kokie jums prisiminimai iš laiko drauge kyla?
– Su šeima daug keliavau tiek po užsienį, tiek ir po Lietuvą. Į keliones po gimtinę pasiimdavome dar ir mano geriausią draugę ir traukdavom kokio akmens, muziejaus ar istorinės vietos pažiūrėti. Tėvai užtraukdavo kokią dainą – ir mes iš paskos. „Ant kalno gluonys, pakalnėj šulnys, ten stovėjo mergužėlė pati sau viena“, o kitas šalia į ritmą traukia kitą partiją: „Džium džiumdžium džium džiumdžium“.
Būdavo visokio laiko. Keliaudami į užsienį dažnai ir pykdavomės. Jaunesnis brolis mane vis erzindavo ir taip – kol gauliausiai susimušdavome. Brolis rėkia, aš rėkiu, tada ima rėkti mama ir ant viršaus tėtis. Tokias scenas galima dėti į filmą.
– Kaip tos tradicijos ir pomėgiai drauge kito bėgant metams?
– Aišku, kad visko liko mažiau. Suaugęs žmogus privalo kurti savo gyvenimą. Taip žmogus sumanytas. Negali visur tik su tėvais važinėti ir neatsitraukti vienas nuo kito. Taip ir išprotėti galėtum, kaip ir per didelis susvetimėjimas, taip ir per didelis prieraišumas nėra nieko romantiško.
Tačiau mažiau – nereiškia prastos kokybės. Aš savo ir šeimos santykius dabar matau geresnius. Dabar mes galime atvirai šnekėtis apie daugelį dalykų. Tas santykis lygesnis. Mano šeima yra tolerantiška mano sprendimams ir pasirinkimams, laiko mane suaugusiu ir savarankišku žmogumi, neturi liguisto noro mane pririšti ar paauklėti, taigi, pokalbiai gali būti lygiaverčiai ir nuoširdūs.
Man visada gera susitikti su broliu, jo drauge. Mėgstu aplankyti tetą Kaune. Visada grįžusi į Kelmę lankau tetą Vidą, močiutės seserį, kuri man yra kaip močiutė, nes savosios nebeturiu. Skambinamės dažnai, pliurpiam.
– Sakoma, kad vaikai būna mamų ir tėčių, kieno save įvardytumėte jūs?
– Aš esu savo pačios. O tėvus abu myliu vienodai.
– Kaip dažnai aplankote tėvus? Galbūt turite kokių nors planų, kaip leisite laiką su šeima vasarą?
– Kai išvykau studijuoti, buvau tas retas atvejis, kuris turėdamas kur grįžti, grįžinėdavo kas kelis mėnesius. Mama sakė: „Negrįžk. Eik į visus renginius, bendrauk su žmonėmis, gyvenk studentišką gyvenimą – ko toje Kelmėje nemačiusi?“ Manau, kad tai buvo geras patarimas.
Mano tėvai nėra tie, kuriuos reikia lankyti – mes lygiaverčiai susitinkame, kai tai suplanuojame. Neseniai susitikome Italijoje, kur vakarieniavome, pietavome, vaikščiojome, kalbėjomės. Svečiavausi pas juos Kelmėje keletą dienų. Tada buvome porą kartų susitikę Vilniuje, kai atvyko jie. Sakyčiau, kad mano tėvai – pasaulio žmonės. Dabar rezgame planus, kur susitiksime pasveikinti mano brolį su gimtadieniu ir universiteto baigimu. Gal tai bus Kaunas, gal Klaipėda. Planuojame eiti pašaudyti, jei prie jūros – ten papiknikauti.
– Ką pajuntate apsilankę vaikystės namuose, ar kitose vietose, kuriose laiką leisdavote kai buvote maža?
– Jei atvirai, dažniausiai – nieko. Išimtis – vienas atvejis, kai užplūdo labai stiprūs jausmai. Nakčia, vedžiodama šunį, ėjau gatve, kurioje gyveno mano močiutė. Kai buvau vaikas, ten gyveno daugiausiai seni žmonės, taigi, natūralu, daugelio jų gyvų jau nebėra.
Ėjau kaip per savo vaikystės kapines. Senoji Ramanauskienė – jau nebėra. Kivilius – nebėra. Tas senukas, kur girtas mums po litą duodavo – nebėra. Ir mano močiutės nebėra. Bet jos lange degė šviesos. Tą namą šeima pardavė geriems žmonėms, jie ten ir gyvena. Bet man net kvėpavimą užgniaužė. Atrodė, kad viskas kaip senais laikais. Močiutė, kurią vadinau baba, krapštosi, gal „Panoramą“ žiūri ant supamos kėdės.
Nelabai tikiu visokiom abrakadabrom, bet energetiškai tai buvo ypač stipru.
– Nuo namų neatsiejami ir įvairiausi tėvų ruošti patiekalai. Kuris iš jų labiau šeimininkaudavo virtuvėje ir kokių patiekalų pasiilgstate?
– Savo aistrą maistui ko gero apskritai gavau iš tėvų. Tai jie mane išmokė aliejų, vynų pradmenų keliaujant Italijoje. Mama gamindavo taip, kaip mamos negamina. Pamenu, kai man buvo gal keturiolika, per Naujuosius metus labai sirgau, taigi, laiką leidau namuose. Mama buvo paruošusi stirnienos karpačą su kaparėliais. Taip Kelmėje anuomet žmonės nevalgė. Mama labai skaniai gamina ėrieną, triušieną.
Tačiau aš jau porą metų nebevalgau mėsos, taigi, dauguma mano vaikystės maisto manęs apskritai nebedomina. Ir čia jokios dramos – kai atvažiuoju, mama vis tiek sugalvoja ką nors skanaus. Pavyzdžiui, paruošia iš Sicilijos parsivežtą caponata receptą. Tai toks daržovių patiekalas. O kai paskutinį kartą svečiavausi pas tėvus, apskritai gaminau aš. Tėvai kelioms dienoms tapo vegetarais ir visai nesiskundė.
Vaikystės patiekalas man, ko gero, yra šaltanosiai. Tokie virtiniai su mėlynėmis, valgomi užpilti grietinėle ir užbarstyti cukrumi.
Kadangi labiau mėgstu kalbėti apie dabartį, ne apie praeitį, mieliausiai pasidalinsiu su jumis receptu, kurį galima pavadinti nesena tradicija. Tėvai prašė šį patiekalą gaminti net kelis kartus, kaip jis mums visiems patiko. Mama sakė – dabar tai bus jos vasaros patiekalas.
Faustos Marijos VEGETARIŠKA LAPINIŲ BUROKĖLIŲ SRIUBA:
Pirmiausia reikia nusivirti sultinį. Jį verdu iš visokiausių galiukų, likučių, pavargusių daržovių. Svarbiausia – turėti svogūną, būtų neblogai turėti ir morką bei česnaką, o toliau – kaip papuola.
Nuverdu ir šparagų galiukus, ir žirnių ankštis, ir visokias liekanas, kaip česnakų lapai ar panašiai. Anąkart pas mamą radau labai pavargusį salierą – jį irgi panaudojau. Ypač gero skonio sultiniui suteikia pora riekelių džiovintų grybų. Ne per daug, kad jų skonis nedominuotų. Naudoju prieskonius, kaip pipirai, gvazdikėliai, kardamonas, jei turiu kokių šviežių prieskoninių žolelių – irgi dedu. Mielai panaudoju šaukštą garstyčių. Tačiau tai – improvizacija.
Viską pirmiausiai pakepinu ant gero alyvuogių aliejaus – čia esminis žingsnis. Apkepus gausiai barstau rūkyta paprika ir dar šiek tiek pašildau, kad prieskoniai atsivertų.
Tada pilu vandenį ir viską užverdu. Daržovės gali virti apie valandą, o tada išjungusi kaitrą palieku viską atvėsti puode. Galiausiai gerai nukošiu ir pasilieku sultinį, o tai kas nuvirė keliauja šiukšlių dėžėn. Beje, tai, mano manymu, taupus ir ekologiškas būdas – panaudoti visokius likučius.
Tada susipjaustau morką, svogūną, kelias skilteles česnako, viską pakepinu. Česnakas į keptuvę keliauja paskutinis ir šildosi tik kol paleidžia kvapą.
Išsiverdu perlinių kruopų arba skaldytų žirnių, tinka ir lęšiai arba kažkoks panašus kruopų miksas. Taip pat išsiverdu keletą kiaušinių.
Susismulkinu lapinius burokėlius. Galima naudoti ir špinatus, mangoldus. Manau, pavasarį toks receptas puikiai derėtų su rūgštynėmis. Tą patį padarau su kiaušiniais.
Į verdantį sultinį keliauja kepintos daržovės, vėliau – kruopos, galiausiai – smulkinti lapai. Kaitra išjungiama. Svarbiausia – nieko nepervirti. Tik suburbuliuoja – ir gana. Jei turiu tokių prieskoninių žolelių kaip krapai, laiškai, jie taip pat nukeliauja ten. Prieš pat valgant į puodą keliauja virti smulkinti kiaušiniai.
Sriubą valgome su grietine arba be, o šalia patiekiame virtų arba keptų šviežių bulvių. Jas būtinai išvolioju švieste, druskos kristaluose, žolelėse ir maltuose pipiruose.
Skanaus!
