Susisiekus, V.Montyvdienė sutiko papasakoti daugiau apie patirtą traumą ir lrytas.lt skaitytojams.
Moteris prasitarė, kad iš ligoninės jau yra paleista ir gydymą tęsia namuose bei trumpai papasakojo kaip įvyko šis nelaimingas atsitikimas.
„Man įvyko trauma sportuojant, lūžo piršto slankstelis. Tik aš nežinojau, kad lūžo, tiesiog pakrypo, skaudėjo. Kalbino draugai važiuoti į priimamąjį, kreiptis į medikus. Aš pagalvojau, kad į priimamajį žmonės atvažiuoja su rimtomis traumomis, praskeltomis galvomis, kraujuojančiomis galūnėmis ir pan., o aš dabar su savo tuo pirštu atrodysiu nerimtai. Ne tai, kad gėdos jausmas, bet galvojau, kad tikrai yra kam skubiau reikia ir atrodė, kad kažkaip gal praeis“, – teigė moteris.
Trauma sportuojant įvyko prieš tris savaites, bet V.Montvydienė vis atidėliojo vizitą pas gydytojus, galvodama, kad praeis.
„Po to žiūriu, kad nepraeina. Man pradėjo skaudėti tą pirštą, kai šalta ir jis buvo toks kreivas.
Tada aš nuskubėjau pas chirurgą, gerai, kad jis mane priėmė iš karto, nes šiaip yra neįmanoma iš karto patekti pas chirurgus. Jis paklausė prieš kiek laiko buvo trauma ir įtarė, kas gali būti jeigu priimtų ne skubos tvarka, tai galėtų būti net ir per vėlu.
Tai čia, kaip jis pavadino, profesionali nuojauta. Tai mane priėmė tą pačią dieną, apžiūrėjo mano pirštą ir pasakė, kad reikia skubios operacijos, nes jeigu dar kokią savaitę laukti ar daugiau, tai būtų sąnarys suaugęs ir jo būtų net neįmanoma apskritai pataisyti kažkaip“, – pasakojo Veronika.
Kaip moteris teigė, jos noras užleisti vietą kitiems, rimtesnes traumas turintiems pacientams, baigėsi ne taip, kaip norėjo.
„Galų gale, mano tas aklumas ir toks laukimas, neatsakingas požiūris į savo sveikatą ar traumą privedė prie to, kad reikėjo daryti operaciją ir statyti dvi vielas.
Dabar penkias savaites turėčiau tą pirštą kas antrą dieną perrišinėti, prižiūrėti, nes tik po penkių savaičių ištrauks vielas ir žiūrės, kaip sugijo tas sąnarys.
Aš tris savaites laukiau, nes vistiek gali viską daryti, atrodo, čia nelaiku taip, gal rytoj, darbų yra, ar kur išvažiuoji, taip atsainiai pasižiūri į sveikatą. Man vėliau ir gydytojai sakė, kad pirštas ne pirštas, bet tai irgi sveikata, tai yra irgi sąnarys ir jis niekuo ne prastesnis už kokią koją, galvą ar dar ką nors.
Aišku, čia nėra gyvybei pavojinga trauma ir gal atvažiuojant į tą priimamąjį tavęs, aišku, kad nepriims pirmiau, negu žmogų, kuriam reikia gyvybę gelbėti, bet geriau gal palaukti tas keturias ar penkias valandas ir gauti tik langetę pirštukui, negu pralaukti tiek ir tada prisidaryti dar daugiau problemų“, – dalinosi V.Montvydienė.
