„Jei nebūtum žmogus ir turėtum šią galimybę stebėti „iš šono“ kaip mes stebime kokius nors gyvūnus, greičiausiai nuostabą keltų šių keistų gyvių nepaaiškinamas savidestrukcinis elgesys. Nenugalimas saviapgaulės ir trumparegiškumo instinktas.
Stoviu eilėje ir matau, kaip vidutinio amžiaus moteris, turinti akivaizdžių viršsvorio problemų pusryčiams perka riebalais aptekusią, padegusią picos bandelę.
Ir rūbų ir batų sprendžiu, kad tai vidurinės klasės atstovė, turinti darbą, šeimą (sprendžiu iš žiedo), draugus.
Tokiais momentais pagreitintai prasuku jos gyvenimą 40 metų į priekį. Tada jos jau nebėra, ji jau mirusi.
Greičiausiai cholesterolis, kraujagyslės ar širdis. Pabaigoje ji sunkiai judės, labai apkraus savo artimuosius ir draugus.
Tada atsuku juostą atgal ir taip norisi prieiti ir padėti tam žmogui. Pasiūlyti tuos 40 metų nugyventi lengviau, prasmingiau, sąmoningiau. Bet suprantu, kad turiu rūpintis savimi bei savo artimojo rato žmonėmis, o tada, jei jau lieka laiko ir jėgų, bandyti pasiūlyti pagalbą ir ktiiems (jei, žinoma, jiems patiems to reikia)“, – rašė V.Bareikis, kuris vėliaus atsiprašė už šį įrašą ir teigė nenorėjęs juo nieko įžeisti.
Tuo tarpu A.Kulitaitė sukūrė savo situaciją apie V.Bareikį.
„Stoviu šiandien eilėje ir matau iš tolo kažkas šviečia. Tas kažkas pradeda judėti ir aš galvoju – oba, vaikščiojantis kiaušinis. Kadangi mano rega prasta, tik po kelių akimirkų suprantu, kad tai visgi žmogus su plike. Iš rūbų sprendžiu, kad uždirba jis tikrai normaliai, bet su tais visais šviečiančiais prekiniais ženklais, žibančiais baltais sportbačiais ir ryškių spalvų drabužiais, jis tik nori nukreipti dėmesį nuo savo spindinčios plikės.
Deja, nepavyksta.
Tada aš mintyse prasuku jo gyvenimą 40 metų į priekį ir netyčia garsiai ištariu – PZDA. Nes jo šioje žemėje jau nebebus. Jis gyvens kitoje planetoje. Kadangi po 35 metų ant žemės nusileis erdvėlaivis iš kurio išsilaipins ateiviai – kiaušingalviai (tokie kaip matėte 1993 m. filme „Kiaušingalviai“) ir jie palaikys jį savu. Nesvarbu, kad jis rėks ir spardysis, jie paims jį už parankės, nusineš į erdvėlaivį ir iškris kartu. Ir šioje žemėje jo nebeliks.
Tada atsuku juostą atgal ir taip norisi prieiti ir padėti tam žmogui. Pasakyti, kad gal tu užsidėk kepurę, pasidaryk plaukų priauginimą, pasitepk rozmarinų aliejum... Ir liksi šioje žemėje. Vis dar...
Apgailėtinai skambantis tekstas? Tai perduokit tą ir Vidui“, – rašė ji.
Netrukus komentaruose pasisakė ir žurnalistė Fausta Leščiauskaitė.
„Aš negaliu patikėti, kad kone keturiasdešimtmetis, sėkmingas savo karjeroje vyras, stebi kitų žmonių prekių krepšelius ir kritikuoja kitų asmeninius pasirinkimus. Kaip tos bobutės balkonuose, kurios viską mato ir apie viską turi garsiai pareiškiamą nuomonę. Gal Vidas parodytų savo krepšelį?
Nuspręstume, ar tikrai jis toks sveikas – ar prekės kaimiškos, ekologiškos, ar tikrai visavertės, ar be priedų, ar riebalų, baltymų ir angliavandenių santykis pakankamas, ar prekių ženklai atsakingi, ar plastiko per daug nenaudoja. Galų gale, įvertintume, ar pakankamai gourmet, o gal vis dėlto nepakankamai.
Taip pat būtų įdomu sužinoti, ar Vido koncertuose laukiami žmonės be sikspeko, o taip pat – be sikspeko ir ką tik suvalgę picą. Yra įžymybių kategorija, kuri nesireiškia jokiais socialiniais, politiniais klausimais, ir todėl atrodo labai linksmi, geraširdžiai fainuoliai. Tik kartais prasprūsta, o tada ups – pasikėlęs, žiūri iš aukšto ir jaučiasi pasaulio gelbėtoju“, – rašė Fausta.
