Mieste gimusi ir augusi žinoma moteris neslepia, jog jaunystėje ji turėjo kur kas mažesnį sąlytį su gamta nei dabar.
„Tuomet meilė gamtai buvo susijusi su pramogomis, išvykomis ir džiugiomis emocijomis. Tačiau paaugus, kai mus tėvai atveždavo dirbti į sodą, man būdavo tikra kančia. Mes buvome vieni iš pirmųjų, gavę sodo sklypą. Ten augo braškės, tad jas reikdavo ravėti ir prižiūrėti. To niekuomet nelaukdavau“, – prisipažįsta ji.
Didesnį sąlytį su gamta ir gyvenimu kaime aktorė pajautė tik susipažinusi su vyru Jonu Braškiu (72 m.). Tuomet į pažintį su antrosios pusės tėvais į kaimą netoli Vilniaus išvykusi Larisa nenujautė, kas jos laukia.
Susipažinti su būsimais uošviais aktorė vyko senu, žmonių perpildytu autobusu. Moteris vyko nešina tėčio augintų kardelių puokšte. Valandą trukusi kelionė autobusu, pilnu žmonių, buvo varginanti. Tačiau aktorė nežinojo, kad išlipus iš autobuso jos laukė kelionė pėsčiomis žvyrkeliu iki Jono tėvų namų. Emocijų, kurias išgyveno prieš ne vieną dešimtmetį, Larisa pamiršti negali iki šiol.
„Pasipuošiau – apsiaviau medines klumpes ant aukšto kulno, kurios buvo labai madingos, vilkėjau trumpą kostiumėlį. Išlipusi iš autobuso supratau, kad teks toli keliauti pėsčiomis, tad tris kilometrus žvyrkeliu keliavau pasipuošusi.
Kai priėjome pamačiau namą, labai didelį sodą. Iš karto mus pasitiko Jono tėvukas. Jis buvo ką tik grįžęs iš darbų, su manimi pasisveikino, pasiūlė užeiti į vidų, o Joną pasikvietė plauti rankų. Mane jiedu paliko kalbėtis su mama.
Bekalbėdama mačiau, kaip Jonas pila tėvukui vandenį ant rankų, o jis taip ilgai, ilgai plauna rankas. Aš tuo metu stoviu prie lango ir galvoju, kodėl jis taip ilgai plaunasi rankas. Pirma mintis buvo, kad aš jam nepatikau. Tačiau viskas buvo kitaip – tėvukas Jono klausinėjo apie mus“, – su šypsena pažintį su antrosios pusės tėvais prisiminė ji.
Nuo pat pirmų minučių kaime Larisa susižavėjo ten tvyrančia ramybe. Be abejonės jai teko savo rankomis prisiliesti prie ūkio darbų. Tai, pasak aktorės, jos nei kiek negąsdino.
„Dvi karvės, arklys, kumeliukas, dvi kiaulės, avys, vištos – tai buvo visi tėvukų auginami gyvuliai. Tai man iš pradžių atrodė tarsi žaislai. Kiaulėms nunešti ėdalo ar eiti kiaušinių surinkti – viskas tvarkoje. Iš pradžių nemaniau, kad tai užima tiek laiko, bet paskui pamačiau, kad prie viso to tu praktiškai visą dieną dirbi. Nuo pat ryto dirbi ir kaip paskui pradedi vertinti tą valandą nuo keturių, kai jau visi papietauja, išplauni indus ir turi laiko sau. Tokiais momentais po darbų mes su Jono mama įsijungdavome serialą ir atsisėsdavome megzti. Tos dvi valandos iki vakarinės ruošos prabėgdavo tokiame fiziniame ir moraliniame poilsyje“, – apie rutiną kaime pasakojo ji.
Larisa pripažįsta, kad niekuomet nebūtų pagalvojusi, jog gyvenimas kaime jai taip teiks laimę.
„Aš niekada nesvajojau ir niekada negalvojau apie kaimą. Kažkada vaikystėje pas tėvo draugus girininkijoje leidau laiką ir man įgėlė bitė. Taip atsitiko todėl, kad lindau, kur negalima – prie obuolių, kur stovėjo aviliai. Tai labai gerai prisimenu. Po tokių patirčių manęs neviliojo nei kaimas, nei nuosavas namas. Buvau miesto vaikas – butas, sodas – taip atrodė mano kasdienybė. Ir aš gyvenime negalvojau, kad taip pamėgsiu kaimą ir taip norėsiu būti gamtoje“, – kalbėjo ji.
Mirus Jono tėvams, namo ir aplinkos priežiūrą į savo rankas perėmė juodu su Larisa. Pasibaigus repeticijoms ir premjeroms juodu iš karto susikrauna daiktus ir vyksta pagyventi ir pasimėgauti ramybe tėvonijoje.
„To kaimo tyla, paukščiai, net ir žmonės, kurie praeina... Aš pasidariau kaip kaimietė – pravažiuoja mašina, o aš stoviu ir žiūriu, kokia mašina pravažiavo“, – su šypsena kalbėjo aktorė.
Sodyboje Larisa atsakinga už gėles. Lelijos, mažosios rožės, tulpės, hiacintai puikuojasi aktorės darželyje. Tuo tarpu Jonas rūpinasi jųdviejų daržu ir jo derliumi.
„Aš Jonui pasakiau, kad prie daržovių rankų nekišiu. Aš rūpinuosi gėlėmis, o jis atskleidžia savo talentą darže. Jonas tokį daržą per vasarą užaugina, kad net sunku patikėti. Mes visą žiemą valgome darže užaugintus svogūnus, burokus, šparagines pupeles, morkas. Pomidorų būna tokia galybė, kad net pavargstu vakuoti. Jis pilnai aprūpina mus visai žiemai“, – juokėsi ji.
Būvimas gamtoje L.Kalpokaitei teikia džiaugsmą. Sodyboje aktorė ne tik pailsi, pasisemia teigiamos energijos, bet ir turi tradicijų. Vasarą juodu su Jonu kone kasdien vyksta paplaukioti ežere, kuriame plaukti išmoko vos prieš kelerius metus.
„Aš kaifuoju kiekvieną akimirką gamtoje. Ar būdama verandoje, ar kambaryje, ar sode – visur gėriuosi vaizdais ir ramybe. Net kai lyja man yra žavu – pasikuriame krosnelę ir mėgaujamės akimirka. Sodybą aplanko gandrai, stirnos. Čia prieš ketverius metus išmokau plaukti, mane ežeras pradėjo laikyti. Vyras mane ne vienerius metus mokė, kalbėjo apie tą ežero laikymą, tačiau tik dabar supratau, ką tai reiškia. Prisimenu, buvo karšta diena, atvykome išsimaudyti ir bandydama plauti pajaučiau, kad kažkas mane iš apačios kilsteli. Džiaugiausi Jonui, kad tai, ką jis sakė, buvo tiesa ir dabar drąsiai plaukioju po ežerą“, – pasakojo ji.
Gamta gali teikti ne tik džiaugsmą, bet joje tyko ir pavojai. Vienas iš jų – erkės. Larisa prisimena, jog jiems su Jonu su šiais gyviais susidurti teko ne kartą, tačiau susimąstyti apie erkių keliamą pavojų sveikatai ir prisiruošti pasiskiepyti privertė bendražygio istorija.
„Mūsų kaime yra Laimo ligos užkratas. Erkė buvo įsisegusi mano vyrui ir jis susirgo Laimo liga. Tas pats buvo ir kaimynei. Dabar esame pasiskiepiję dviem skiepų (Red. past. – nuo erkinio encefalito) dozėmis ir jaučiamės dalinai apsisaugoję. Džiaugiuosi, kad prisiruošėme tai padaryti.
Teatre vienas darbuotojas prieš daug metų susidūrė su encefalitine erke ir jis taip sunkiai sirgo, ilgai gulėjo ligoninėje. Po gydymo grįžo išsekęs, pavargęs, tiesiogine to žodžio prasme – geltonai pilkos spalvos. Pats neslėpė, kad jautėsi blogai, tačiau ilgainiui sveikata susitvarkė. Gyveno ne vieną dešimtmetį, bet vėliau tai padarė įtaką kitiems jo organams ir jis labai staigiai prieš porą metų mirė. Tai buvo labai geras žmogus, mano vienmetis ir galėjo dar gyventi ir gyventi“, – apmaudo neslėpė ji.
Tam, kad apsisaugotų nuo erkių, L.Kalpokaitė vengia aukštų žolių, o grįžę iš gamtos, visuomet apžiūri savo kūną.
Kalbėdama apie laiką sodyboje aktorė visą laiką neslėpė šypsenos. Tad baigdama pokalbį nutariau pasiteirauti, ar niekuomet jiedu su Jonu nesvarsto persikelti ten visam. Nieko nelaukusi Larisa į šį klausimą atsakė:
„Žinot, taip ir bus. Sodyba yra netoli – 40 km nuo Vilniaus, kelias geras, tik 3 km iki sodybos žvyrkelis. Per visus šiuos metus sodybą pasitvarkėme, padarėme viską, kad ten būtų galima gyventi – įsirengėme dušą, tualetą – viskas yra ir ateityje tai taps mūsų namais. Ir dabar laukiu nesulaukiu, kada baigsis mano repeticijos ir aš galėsiu vykti pas Joną“.
