„Jau ne kartą esu sakęs, kad močiutė man – vienas svarbiausių ir brangiausių žmonių. Jei ne ji, tikriausiai nebūčiau tiek pasiekęs. Mano didžiausias tikslas buvo suburti aktyvias, vietoje nenustygstančias pajūrio močiutes ir joms sukurti vietą, kur galės užsiimti mėgiama veikla, bendrauti tarpusavyje, atrasti naujų pažinčių ir, žinoma, gaminti gardžius patiekalus, kurie bus įvertinti su didžiuliu džiaugsmu. Vietinės močiutės vos išgirdusios apie planuojamą restorano atidarymą kasdien smalsaudavo – kas gi čia bus.
O išgirdusios pasiūlymą prisijungti dažnai nustebdavo – negi už malonų bendravimą su žmonėmis, dalinimųsi savo istorijomis ir žmonių šypsenas paragavus istorinių patiekalų dar galima gauti pinigų? Man norisi, kad žmonės nenurašytų savęs jokiame amžiuje, jeigu tik turi jėgų, energijos ir nori aktyvesnio gyvenimo būdo – kodėl ne? Mūsų restorane – daugybe nuostabių močiučių, kurios dirba ir virtuvėje, ir bare, ir bendrauja su lankytojais. O tam, kad nepervargtų – turi jaunųjų pagalbininkių“, – apie restorano sėkmę pasakoja R.Galvonas.
Savaitgalį duris atvėręs „Močiučių Restoranas“ sulaukė didžiulio pasisekimo, eilėje pamatyti išskirtinį interjerą ir paragauti smetoninių patiekalų laukė daugybė žmonių, ne vienam dėl didžiulio antplūdžio teko palaukti ir kelias valandas: „Iš pradžių galvojome, kad dirbsime tik ketvirtadieniais – sekmadieniais, bet supratau, kad toks darbo grafikas bus tik iki birželio, nes norint priimti daugiau žmonių duris atversime ir darbo dienomis.
Tikiu, kad daugeliui čia patinka ne tik dėl maisto, bet traukia ir išskirtinė atmosfera. Čia – antram gyvenimui prikeltas mano močiutės Veronikos radijas, kuris priklausė dar jos seneliui ir tais laikais visame kaime tai buvo vienintelis prietaisas, kuriame grodavo muzika ir visi susirinkdavo į šokius. Taip pat atgabenome ir stalą – prie jo aš pirmus kartus gaminau, mokiausi, tad tokie daiktai su istorijomis kelia labai malonius jausmus, kai norisi prisiminti ir savo sentimentus keliančią vaikystę.“
Renginio metu garsus virtuvės šefas skyrė jausmingą padėką savo močiutei Veronikai. Pasak jo, būtent ji yra tas žmogus, kuris jį įkvėpė siekti savo tikslų, nepasiduoti ir tobulinti savo talentą virtuvėje. Girdint emocingus žodžius ašarų nesulaikė ne tik atidarymo svečiai, bet ir pats Rokas: „Močiutei nuolat dėkoju, jei ne ji, aš niekada nebūčiau tiek pasiekęs ir nebūčiau tokiu žmogumi, koks esu šiandien.
Tai ji man leido nuo vaikystės gamintii, nors tuomet aš labiau verčiau virtuvę aukštyn kojomis ir prikraudavau krūvas nešvarių indų. Ji dėmesingai viską stebėdavo, šypsodavosi ir skatino nepasiduoti, jeigu kažkas nesigauna, bandyti dar kartą. Būtent ši savybė manyje kaip koks variklis neleidžia mesti darbų, kai būna sunku nepasiduoti ir eiti savo svajonių link. Šiandien stovint šiame nuostabiame restorane irgi dėkoju jai, kad būtent ji įkepė mane sukurti tokį restoraną, kuris būtų vienintelis Europoje, o visi jo lankytojai dar vienai akimirkai pagalvotų, kokios nuostabios yra močiutės.“
