Gamtos žmogumi Fausta Marija savęs nevadina, tačiau ja be galo žavisi: jos teikiama ramybė daro puikią įtaką psichologinei sveikatai.
„Vaikštau, klausausi bangų ar vėjo, paukščių stuksenimo ar čiulbėjimo, stengiuosi į tai susitelkti, tam atsiduoti – ir tai iškart keičia emocinį foną.
Esu ir labai ryškiai išreikštas miesto žmogus, su gamta dažniausiai bendrauju per pagarbų atstumą. Tačiau ją gerbiu, žaviuosi ir joje randu ramybę. Esu dėkinga gamtai, kai man atsiveria. Pavyzdžiui, kai už poros metrų nuo manęs prabėga briedžių šeimyna, vėliau sustoja ir leidžia į save pažiūrėti. Laikau tai stebuklu. Panašiai, kaip draugas ryžtasi atsiverti ir atskleisti savo paslaptį. Apsinuoginti. Tai didelė privilegija, jas branginu“, – naujienų portalui lrytas.lt šypsojosi Fausta Marija.
– Kiek laiko praleidžiate gamtoje?
– Dažniausiai kasdien po porą valandų. Žinoma, toji gamta nėra laukinė. Pavyzdžiui, dabar, gyvendama Sicilijoje, dažniausiai vaikštau paplūdimiu, kopiu į kalnus arba važiuoju į tarp kalnų įsikūrusį didžiulį parką, kur žydi migdolai, o citrinmedžių šakas sveria vaisiai. Toji gamta žmogui pritaikyta. Tačiau man ir nesinori brautis ne į savo teritoriją.
Iš gyvūnų mes ir taip atėmėme begalę plotų, ir taip pasidarėme pagal save, nežiūrint, kaip gyvūnams, gamtai reiks išgyventi ir prisitaikyti. Todėl nepritaikytus žmonėms plotus laikau prasmingais ir į juos brautis nė nenoriu. Man patogiau ten, kur žmogui pritaikyta, o taip pat taip atsakingiau.
– Ar turite atsiminimų, kurie siejasi su grynu oru? Koks, jūsų akimis, yra tobulas praleidimas gamtoje?
– Kai buvau vaikas, per Velykas su šeima važiuodavome į savo mišką. Kūrendavome laužą, šokinėdavome per jį, grįždavome išvargę ir raudonais skruostais. Tai gražus atsiminimas.
Kai buvau paauglė, su geriausiomis draugėmis vasarą vykdavau į mūsų sodybą kaime. Ten vienos nakvodame. Skindavome serbentus nuo krūmų, virdavome kompotą ant laužo, prūdelyje susižvejodavome žuvį. Kartą iš kaimynų vogėme bulves sutemus, kad galėtume jas išsikepti žarijose. Buvo daug baimės, o vėliau, jau suaugusi, sužinojau, kad tos bulvės buvo visai ne kaimynų, o mano tėvų.
Dar man nuotabu, kaip Los Andžele į tavo kiemą gali ateiti didžiuliai, nieko nebijantys oposumai: mano šuniuko dydžio žiurkės, kurias baugink nebauginęs – niekur jos nesitrauks. Kartą mane su šuniuku ten vijosi kojotai. Šis prisiminimas, žinoma, nėra širdžiai mielas, bet man jis įspūdingas: ten gamta lygiai taip pat arti, kaip miesto dulkės.
Dabar tobulą laiką gamtoje įsivaizduoju vėlyvą pavasarį kur nors Italijoje, čirpiant cikadoms, kaitinant saulei, valgant nuo medžio nusiskintą vaisių, kurio sultys teka per rankas, ir skaitant knygą. Bet man įvairios gamtos formos yra mielos.
– Daug laiko praleidžiate užsienyje. Kurios šalies gamta Jums mieliausia širdžiai? Ar yra Lietuvoje vieta, kurioje jaučiatės geriausiai?
– Lietuvoje man nėra geriau už Nidą. Esu dėkinga savo šeimai už privilegiją vasaromis važiuoti būtent ten. Nidą labai mėgstu ir žiemą. Klaidžioti per miškus, bristi per užšalusias marias – nuostabu.
Pasaulyje gamta man įspūdingiausia Los Andžele. Ten valandos atstumu pasiekiami ir snieguoti kalnai, ir dykuma, ir vandenynas, ir ežerai. Dauguma vietų džiaugtųsi turėdami nors vieną iš jų, jei koks ežeriukas netoliese – žiūrėk, jau ir džiaugiamės visi. O čia – viskas, ką galėtum įsivaizduoti.
– Ką mėgstate gryname lauke, kur čiulba paukščiai, veikti?
– Mėgstu leistis į žygius arba tiesiog ilsėtis. Gulėti, skaityti, valgyti, kepti, bendrauti. Nesu didelė maudynių gerbėja, bet mėgstu kai vanduo šalia. Kažkokių ypač aktyvių veiklų gamtoje dažniausiai nesiimu, o dviračių taip pat neišradinėju. Gamta man poilsis. Kai vaikštau su šunimis, stengiuosi stebėti jų reakcijas – jei šie kažko sukluso, jei tempiasi į kurią nors pusę, tereikia akyliau pažvelgti ir garantuotai pamatysi kokį nors gyvūną. Šunys pastabesni už mus, žmones, priverčia pamatyti daug kasdienės gamtos stebuklų.
– O kuris metų laikas jums mieliausias: kai už lango matyti sniegas, ar kai bunda gamta, galima basomis vaikščioti po pievą?
– Dar prieš porą metų būčiau pasakiusi, kad žiema – visada labiausiai mėgau žiemą, braidymą po sniegynus, grįžimą namo sušalus ir puolimą prie sriubos katilo. Bet jaučiu, kad nuo praeitų metų man labiausiai patinka vasara. Kažkas persijungė. Dabar dievinu vasarą, mėgstu važiuoti į Kelmę pas močiutės seserį Vidą, kuri mirus močiutei man ją atstoja. Jaučiuosi labai laiminga, kai ji man prirauna morkų, kai priskina kibirą aviečių man pasikuklinus, jog užteks poros stiklinaičių. Tai – irgi žmogui pritaikytos gamtos atspindžiai, bet man labai mieli.
– Kaip elgiatės, kad jaustumėtės saugi gamtoje?
– Tiesiog gerbiu gamtą ir nelendu į ją daugiau nei ji nusiteikusi mane priimti, o taip pat nesiimu kvailų iniciatyvų išbandyti tai, ko nesuprantu ir nežinau. Tarkime, nerizikuoju su grybais. Juos pažįstu prastai, taigi, suprasdama riziką, nekišu savo nagų. Tai vienintelės mano taisyklės: gerbti ir elgtis protingai. Esu gamtos dalis ir suprantu, kad vienokių ar kitokių pavojų vis tiek esama, bet manau, kad juos reikia priimti kaip gyvenimo dalį. Bijoti gyvenimo neprasminga, jį reikia tiesiog gyventi.
– Gamta dažniausiai taip užburia, kad dažnas pamiršta apie tykančius slaptus pavojus: čia knibžda įvairiausi pavojingi vabzdžiai, erkės.
– Šunis nuo erkių saugau kasmėnesinėmis tabletėmis, nes jie, besiduodami po gamtą, jas labai traukia. Pati apsižiūriu, bet didelės panikos nekeliu. Praeitais metais pamiršau pasiskiepyti nuo erkinio encefalito, bet šiais tikiuosi nepamiršti.
Vabzdžių nebijau, bet namuose turiu antialerginių vaistų tokiems atvejams. Kartą šuniukas Oregonas sumanė krimstelti bitei, tad ši krimstelėjo atgal. Taigi, tokių vaistų turiu ir šunims, ir žmonėms. O šiaip didesnių kenkėjų nei žmonės vargu ar atrasim. Džiaugiuosi, kai gamtoje netenka sutikti jų kenkimo padarinių, pavyzdžiui, šiukšlių miškuose. Deja, retas atvejis, kada netektų surinkti svetimų šiukšlių.
