D.Šeškus yra vyresnysis krepšinio trenerio V.Šeškaus sūnus. Gimęs ir augęs Prienuose, o vėliau ir žaidęs už šio miesto komandą Domantas jau ketvirtą sezoną karjeros aukštumų siekia Italijoje. Tačiau neslepia, kad krepšininko kelias nėra lengvas ir tenka atsisakyti daugybės malonių dalykų.
– Su broliu Edvinu Šeškum pasirinkote krepšinininko profesijas. Kokį vaidmenį pradedant krepšininko kelią suvaidino tėtis?
– Labai didelį, nes ir tėtis buvo krepšininkas, o baigęs karjerą pasinėrė į trenerio darbą. Jis taip pat nuo vaikystės treniravo ir mus. Tačiau nors visą gyvenimą žaidžiau krepšinį, esminis lūžis, kai suvokiau, kad noriu savo gyvenimą sieti su sportu įvyko tik tada, kai man buvo septyniolika metų ir gavau kvietimą treniruotis Prienų „Rūdupis“ komandoje.
– Ar sudėtinga, kai tėtis tampa ne tik tėčiu, bet ir treneriu?
– Rungtynių metu visi įpratę jį matyti emocionalų, tačiau už aikštelės ribų jis visai kitoks. Mano brolis Edvinas yra ramesnio būdo, jis visada gavęs velnių palinksi galva ir nueina, o aš esu degtukas, kuris greitai užsidegada ir pradeda burbėti, todėl buvo visko.
– Ar niekada nejautei spaudimo, kad turi žaisti krepšinį?
– Spaudimo mūsų šeimoje niekada nebuvo, nes sportuoti visada patiko. Manau, kad net jei nebūčiau krepšininkas, tai būčiau kitos sporto šakos profesionalas, pavyzdžiui, lauko teniso.
– Vienas iš stipriausių žmogiškų jausmų yra nostalgija. Kokie vaikystės epizodai ją sužadina?
– Rytai prieš pamokas, kai mama gamindavo sumuštinius su tepamu šokoladu „Nutella“, o aš žiūrėdavau animacinį filmuką „Drakonų kovos“. Taip pat treniruotės, juk tai buvo didelė dalis mano vaikystės. Prienai mažas miestelis, tai tėtis surinkdavo visus vaikus lankančius treniruotes ir atveždavo į salę. Atsimenu, smagiausia būdavo, kai penkiaviečiame automobilyje sutilpdavome net aštuoniese.
– Kad jau prakalbome apie mokyklą, koks buvai mokinys?
– Nebuvau tas, kuris mėgo mokytis, tačiau buvau gudrus. Žinojau, kad mokslas yra svarbu, todėl pro pirštus į tai nežiūrėdavau. Nors galiu prisipažinti, kad knygų neskaitydavau, o kai reikėdavo atsakinėti pasitelkdavau fantaziją.
– Kaip atrodo laikas kartu, kai susitinka Virginijus Šeškus su savo sūnumis – Domantu ir Edvinu?
– Išgirdus klausimą mintyse iškilo namų vaizdinys, kai mes su Edvinu ir mama sėdime pavėsinėje, o tėtis kepa šašlykus. Iškepęs atneša mums ir net nespėjus paragauti jau klausia: „Nu kaip? Gerai pavyko?“ Tokie pietūs yra mūsų šeimos tradicija.
– Kokią tėvų pamoką įsiminsi ilgam?
– Jie abu išmokė labai daug, bet pagrindinis dalykas, kurį mačiau augdamas, kad žmogiškumas, rūpestingumas ir nuoširdumas yra svarbiausi dalykai gyvenime.
– Kokia yra buvimo profesionaliu krepšininku kaina?
– Daugelis sako, kad žaisti krepšinį savo malonumui ir iš to uždirbti – pasaka, o ne gyvenimas. Ir aš pritariu šiam požiūriui. Man krepšinis yra hobis, o jei gebu iš savo hobio pragyventi – esu laimingas žmogus, bet kelias nėra lengvas. Dažnai draugai savaitgalį kviečia išeiti pasilinksminti, o aš turiu atsisakyti, nes žinau, kad man treniruotės. Taip pat krepšininkas visada turi įvertinti riziką, kad bet kada gali susitraumuoti ir svarbiausia, jei žaidi užsienyje, tai nuolatos esi toli nuo artimųjų. Krepšininkų gyvenimas tikrai nėra tik rožėmis klotas.
– Žinoma pavardė vieniems – galimybė, kitiems – našta, kaip yra tau? Ar nesijauti, kad būtum stebimas per padidinamąjį stiklą?
- Kai žaidžiau Lietuvoje jaučiau, kad nešioju garsaus trenerio pavardę, todėl ir spaudimas buvo. Galbūt tai net turėjo įtakos tam, kad išvykau žaisti į Italiją.
– Pieš kiek laiko išvykai?
– Dabar ketvirtas sezonas, kai rungtyniauju Italijoje. Iš tikrųjų smagu vien dėl to, kad turiu galimybę pažinti vis kitą miestą. Pirmąjį sezoną žaidžiau šalia Neapolio, antrajį – Sicilijoje, trečiąjį – Boloninoje, o dabar – La Spezia mieste.
– Kuo krepšinio kultūra skiriasi Lietuvoje ir Italijoje? Kur krepšininkas yra labiau vertinamas?
– Labiau vertinamas Lietuvoje, nes mes turime gilesnes tradicijas, o Italijoje visi pametę galvas dėl futbolo. Bet šiaip krepšinio kultūra visoje Europoje yra panaši, todėl esminių skirtumų nepastebiu.
– O kaip pietietės merginos? Aš lietuviškais bruožais pasižymintis krepšininkas sulaukia daug dėmesio?
– Esminė problema, kad čia beveik niekas nekalba angliškai, tačiau kartais sulaukiu žinučių instagrame.
– Kaip skaudu profesionaliame sporte pralaimėti?
– Neseniai su komandos draugu Juozu Balčiūnu diskutavome apie tai, kiek įtakos rungtynių rezultatai padaro mūsų gyvenimui už aikštelės ribų. Pralaimėti visada skaudu ir po pralaimėjimo jauti ne fizinį, o emocinį nuovargį.
– Tavo manymu, kokias žmogiškąsias savybes ugdo krepšinis ir kokiomis asmenybės savybėmis turi pasižymėti geras žaidėjas?
– Kažkada instagrame pasakojau apie tai, kad net jei vaikas, norintis žaisti krepšinį, netaps profesionaliu krepšininku, treniruotės išeis jam į naują. Jis išmoks bendrauti, dirbti komandoje, išsiugdys discipliną, lavins užsispyrimą, išmoks kritiškai vertinti situacijas. Manau, kad visa tai praverčia ne tik aikštelėje, bet ir gyvenime. O savybės, kurios padaro žaidėją geresniu krepšininku yra pasitikėjimas, darbštumas ir disciplina.
– Kaip šeima priėmė naujieną, kad išvyksti karjeros aukštumų siekti svetur?
– Šeima labai apsidžiaugė, ypač, kai sužinojo, kad šalis į kurią išvykstu – Italija.
– Socialiniuose tinkluoje daliniesi ne tik treniruočių akimirkomis, bet ir vaizdo įrašais, nuotraukomis, kai keliauji po Italiją, mėgaujiesi jos kultūra bei maistu. Ar norėtum visam laikui pasilikti gyventi pietuose?
– Aš mėgaujuosi kiekviena diena čia, bet namai yra namai ir labai pasiilgstu Lietuvos. Jei taip susiklostytų aplinkybės, kad reikėtų pasirinkti ne tėvynę, o kitą šalį, tada pasirinkčiau Italiją.
– Kokių pliusų ir kokių minusų, tavo akimis, turi Italija?
- Ji labai įvairialypė. Nori prie jūros? Sėdi į traukinį ir už dviejų valandų esi paplūdimyje. Nori slidinėti? Sėdi į traukinį ir už dviejų valandų esi kalnuose. O apie kultūrą, maistą ir gamtą jau net nekalbėsiu. Žinoma, minusų irgi yra. Italai yra per daug atsipūtę. Esu susidūręs su situacija, kai iš anksto užsiregistravęs atvykau į kirpyklą, o kirpėjas pamiršo, jog turi klientą.
– Ar vis dar klausi tėčio patarimų, kaip geriau pasiruošti varžyboms?
– Ne, per tiek metų jau turiu nusistovėjusią rutiną, o ir trukdyti jo nenoriu, kadangi jis šiuo metu labai daug dirba.
