Su Rolandu kalbėjomės, kai jis buvo pakeliui į tėviškę Šakių rajone, Gisrių kaime. Vos tik ištaikęs progą, vyras skuba bent pernakvoti savo išpuoselėtame vasarnamyje.
R.Skaisgirys iki 18 metų gyveno kaime. Vyras prisiminė, kaip svajodavo iš jo pabėgti.
„Būdavo lygūs laukai, jokio miško, jokio ežero – gal dėl to ir buvo nusibodęs kaimas. Bet dar labiau iš jo mane skatino bėgti nesibaigiantys lauko darbai: reikėjo ravėti runkelius, sodinti ar kasti bulves, linus rauti, prižiūrėti gyvulius. Aplink visuomet būdavo daug gyvūnų – katės, šunys. Tuomet aš niekada nesureikšminau, kad man to reikia. Dabar aš renkuosi ne gamtą, o tėviškę – tai yra mano namai, dvasia“, – pasakojo Rolandas.
Vieną metų laiką Rolandas vadina stebuklingu ir jį itin vertina. Nuo gegužės pabaigos iki Joninių jis dažnai nakvoja lauke dėl... kurkiančių varlių ir paukščių čiulbesio!
„Tai laikotarpis, kai peri paukščiai. Mano sodyboje skraido begalė įvairiausių paukščių. Tad mielai miegu lauke, po atviru dangumi. Labai mėgstu, kai girdžiu kurkiančias varles ir paukščių balsus. Jie taip gražiai gieda. 23 valandą jie nutyla, o kokią 3 ryto vėl pradeda. Tas laikotarpis yra nuostabus. Tada aš labai myliu gamtą“, – pasakojo Rolandas.
Apylinkėse, kur Pentos upė įteka į dešinįjį Šešupės intaką Novą, susiformavęs ežerui prilygstantis tvenkinys dabar – didžiulė Rolando vasarvietės puošmena, o aplink – dar trijų hektarų valdos. Čia Rolandas dažnai laisvalaikį leidžia su dešimtmečiu sūnumi Atu.
„Ko mes tik čia neprisigalvojame. Pavyzdžiui, statome inkilus paukščiams. Ten visko pilna: ne tik paukščiai čiulba ar varlės kurkia, bet ir stirnos ar lapės per kiemą bėgioja. Ežere gyvena apie 100 gulbių. Mes su sūnumi mėgstame prisigalvoti visokių statinių“, – prasitarė Rolandas.
Nors Rolandas nėmėgsta patiekalų iš grybų, tačiau jaučia didelę aistra grybavimui. Prie šio pomėgio nuo ketverių metų įpratino ir sūnų.
„Turiu vienintelį pavydą visiems, kurie prirenka daug grybų. Net nervuojuosi, kai kažkas pirmas randa! Net ir sūnui pavydžiu. Bandau apie tai negalvoti, kad šis pavydas neiškiltų į viešumą“, – juokiavo vyras.
Su grybavimu Rolandas turi ne vieną istoriją. Jis prisiminė, kai prie brolio Povilo automobilio durelių užkasė baravyką.
„Jis gal pusę valandos vaikščiojo aplink automobilį ir jo nematė, o aš vis galvojau, ar užmins jį ar neužmins. Bet kai pamatė, puolė keturiom šaukdamas: „Čia mano“! – prisiminė jis.
Gryname ore jis mėgsta ir užkandžiauti. Gal tuomet ir maistas skanesnis?
„Jau nuo vaikystės į rankas pasiimdavau agurką, lašinių, duonos ir eidamas valgydavau. Taip darau ir Vilniuje“, – šypsjosi jis.
Visą paauglystę kaimo darbus dirbęs R.Skaisgirys šiandien sodyboje jų nedirba – puosėlėti sodybą jam pagelbėja ten nuolat gyvenantis vyras. Rolandui čia belieka tik pasimėgauti ramybe.
„Sportuoju, knygą skaitytau, žiūriu serialus, rašau. Be to, daug visiems matyti televizijos ar kino produktai gimė būtent čia. Čia gimė ir „M.A.M.A.“ apdovanojimai. Jei gamtoje esi vienas, tu vienaip leidi laiką, o jei su draugais – leidi vėl kitaip. Prie vyno taurės su draugais gimsta daug įvairiausių minčių“, – sakė prodiuseris.
Rolandas atviras – jam svarbiausia, kas vyksta gamtoje. Kai sūnui Atui buvo penkeri, kartu su juo keliavo į Saudo Arabiją ir ten patyrė, kaip pats vadina, tikrą euforiją.
„Gyvenome dykumos viešbutyje „1000 ir viena naktis“. Vakarais mes išeidavome į dykumą. Dauguma vietinių žmonių čia, leidžiantis saulei, atvažiuoja ir iškylauja taip pat, kaip mes prie upės ar ežero ant žolės. O mes su sūnumi turėjome nerealią atrakciją – bėgome, ridenomės, čiuožėme nuo smėlio kopų. Tuomet pirmą kartą supratau, kokia nuostabi yra dykuma“, – prisiminimais dalijosi R.Skaisgirys.
