„Labai ilgai brandinau mintį parašyti knygą apie savo močiutę, kuri yra politinė kalinė, partizanų ryšininkė, tremtinė ir jau yra 94 metų. Man visada atrodė, kad jos patirtys yra absoliučiai ypatingos, bet kartu galvojau: jei knygą apie tremtinę aš rašysiu dabar, tai turės būti kitokia knyga, nei buvo įprasta leisti 1991 metais“, – kalbėdamasi su režisieriumi ir renginių organizavimo agentūros vadovu Aurimu Kamantausku laidoje „Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus“ pasakojo Ž.Kropaitė-Basiulė.
Pasak Živilės, taip ir gimė idėja pradėti rašyti tarmiškai transkribuotas istorijas socialiniuose tinkluose su grotažyme #fainiausiapasaulymočiutė.
„Kai laukiausi antro vaiko, supratau – jei dabar ko nors nepadarysiu su visa medžiaga, tai tiesiog viskas taip ir liks. Tada sustojau, surašiau mūsų pokalbius, pasiėmiau jos pačios užrašus apie brolių partizanų žūtį ir galiausiai kamantinėjau apie patirtis, kurios buvo užrašytos ir apie kurias gal niekas nieko neklausė“, – laidoje pasakojo knygos autorė.
Radijo ir televizijos laidų bei renginių vedėja Ž.Kropaitė-Basiulė skaičiuoja, kad, praėjus metams nuo knygos išleidimo, jai pavyko suorganizuoti maždaug pusę šimto knygos pristatymų įvairiuose Lietuvos miestuose.
„Beveik pusė šimto renginių per mažiau nei metus mane pačią labai nustebino. Išgirdau ir labai logišką mano literatūros mokytojos klausimą, ar vaikai kada nors mato mamą. Nes tikrai, kai padalini ir matai, kiek laiko per metus skyriau vien knygai, o tada dar visi kiti darbai, tai atrodo labai daug. Iš tiesų mano vaikai mato mamą daug dažniau, nei gali pasirodyti, didžiąją dienos dalį mes praleidžiame drauge“, – atviravo Ž Kropaitė-Basiulė, tačiau tuo pačiu ir pasidžiaugė, kad į knygų pristatymus dažnai ateina ir patys tremtiniai, jų tėvai ar kitaip rezistenciniame pasipriešinime dalyvavę lietuviai, kurie irgi nori pasidalinti savo istorijomis.
„Iš mano knygą skaičiusių žmonių dažnai girdžiu komentarus, kartais net su pavydu, kad aš spėjau pakalbinti savo močiutę, o jie jau nebe. Todėl ir pati noriu pasidžiaugti, kad sugebėjau tai padaryti“, – apie savo močiutės Onos Butrimaitės-Laurinienės knygoje įamžintą istoriją pasakoja autorė.
Žavisi močiutės pozityvumu, kurio pasigenda šiandienos visuomenėje
Pasakodama apie tremtinės patirtis, Ž.Kropaitė-Basiulė užsiminė apie ją nuolat žavintį močiutės pozityvumą. Nors močiutė skaičiuoja 95-uosius gyvenimo metus, ji vis tiek geba ją motyvuoti ir paskatinti judėti į priekį kiekvienoje kasdienėje situacijoje.
„Netgi Rusijai pradėjus neišprovokuotą karą Ukrainoje, visi sukėlė paniką ir klausė, ką daryti, kur slėptis, o ji ramiai ragino toliau dirbti savo darbus ir remti Ukrainą“, – atvirai mintimis dalijosi pašnekovė.
Moteris tokio pozityvumo pasigenda pas kitus Lietuvos gyventojus, kurie kone visose situacijose randa priežastį ne pasidžiaugti, o visus kritikuoti.
„Prasidėjus „Radarom“ akcijai atrodė, kas gali būti dar neutralesnio, negu paskelbti apie renkamus pinigus Ukrainai. Bet vis tiek klausia, kodėl mes renkame ne Lietuvos vaikams. Dažnai ten slepiasi Rusijos samdomi troliai, bet kartais ir paprasti pikti Lietuvos gyventojai.
Jei tu būsi savyje ramus ir laimingas, jei tau viskas bus gerai, jei tu pasportuosi, o ne suvalgysi ryte vakarykščio šakočio likučius, kurie neišvengiamai pridės keletą papildomų kilogramų, tai tau ir pačiam bus lengviau. O jei pats jautiesi blogai, tai atrodys, kad ir visi kiti yra blogi. Todėl manau, kad žmonės per mažai rūpinasi savimi, per mažai eina į psichoterapiją, per mažai pripažįsta, kad jos gali reikėti“, – svarstė laidų ir renginių vedėja.
Prisiminė pirmuosius kvietimus į sceną: apėmė lyg ir panika, lyg ir juokas
Laidoje Živilė pasakojo ne tik apie debiutinę knygą, bet prisiminė ir savo karjeros pradžią, pirmąją praktiką radijuje, o vėliau ir pirmuosius pakvietimus būti renginių vedėja.
„Vienas pirmųjų renginių buvo Londone. Prabangiame viešbutyje vyko labdaros renginys anglų kalba, skirtas ne tik lietuvių bendruomenei, bet ir britams, o man reikėjo pravesti meno dirbinių aukcioną. Nei aš buvau vedusi prieš tai aukcioną, nei turėjau daug patirties, bet mane pakvietė. Visiškas kosmosas. Aš taip jaudinausi, prieš renginį išgėriau viskio, po to supratau, kad nereikia to daryti. Bet esmė, kad tas renginys praėjo gerai, prie manęs priėjo ir klausė, ar aš esu profesionali aukcionų vedėja“, – juokėsi pašnekovė.
Nors šis renginys Ž.Kropaitei-Basiulei jau buvo nelengvas iššūkis, tačiau ją dar labiau nustebino kitas kvietimas – neturint patirties pravesti Lietuvos radijo 90-metį Žalgirio arenoje.
„Aš buvau pradėjusi dirbti televizijoje ir, kadangi tai buvo radijo devyniasdešimtmetis, prodiuseriai turbūt galvojo, kad gera idėja integruoti ir radijo žmones, nes kiek gi čia gali viską tik televizijos vedėjai vesti. Pasiūlė man ir kolegei, supratome, kad tai – Žalgirio arena, didžiausia renginių erdvė šalyje, apėmė lyg ir panika, lyg ir juokas.
Tai ir rinkomės vakarais paplanuoti juokelių, persirašyti sau scenarijų, kad būtų patogu, nes jis buvo dar ir tiesiogiai transliuojamas. Bet irgi viskas gerai baigėsi, tada apėmė didelė euforija“, – šypsodamasi pasakojo tinklalaidės „Kamantinėjimai“ viešnia.
