Apie tai pora tada atsivėrė žurnalui „Žmonės“.
Šeštadienio vakarą K.Zvonkuvienė instagrame surengtoje transliacijoje savo sekėjams nutarė plačiau papasakoti apie tai, ką teko išgyventi.
Kaip teigė atlikėja, atėjo metas šviesti visuomenę ir atvirai kalbėti kartais nepatogiomis temomis.
„Jaučiuosi laiminga, kad galiu pasidalinti jautriausia savo gyvenimo kelione. Noriu padėkoti Dievui už tai, kad per šį iššūkį leido man suprasti, kokia galia yra meilė. Motinos meilė.
Mūsų kelionė su Donatu prasidėjo, kai jam sukako 2 metukai. Tada pastebėjome, kad kažkas su mūsų sūnumi buvo ne taip. Iš pradžių neatkreipdavau dėmesio į kai kuriuos niuansus, nes mano vyras yra labai didelis introvertas. Manydavau, kad sūnus paaugs, jog yra tiesiog uždaresnio būdo.
Vieną dieną su vyru nuvykome į darželį, kuriame vyko šventė. Vaikučiai tėvams buvo paruošę pasirodymą. Būtent tada mes su vyru sustingome. Mūsų sūnus elgėsi taip keistai... Dar nebuvome matę jo tokiame dideliame būryje svetimų žmonių. Jis buvo lyg kosmose, lyg nematė žmonių. Po pasirodymo susimąstėme, bet dar kol kas niekur nesikreipėme, žodis autizmas mums vis dar buvo svetimas“, – graudinosi K.Zvonkuvienė.
Kaip teigė atlikėja, pirmoji autizmą sūnui įtarė Deivydo mama.
„Susėdę prie šeimyninio stalo, nutarėme, kad reikia pasitikrinti. Kitą dieną paskambinau gydytojai, pasakiau, kad vaikas galbūt neprigirdi, su juo kažkas dedasi. Pasitikrinome, jis girdėjo puikiai.
Kiek anksčiau Deivydo mama buvo pasiūliusi paskaityti apie tai, kas yra autizmas. 90 procentų punktų atitiko mūsų sūnų. Jis vengia akių kontakto, prisilietimų, nemėgsta vaisių, daržovių, uogų. Atliekant pirmąjį tyrimą jį migdė, nes jis neišsėdėjo ramioje būsenoje.
Greituoju būdu patekome į Raidos centrą. Prasidėjo kažkas, kas mums atrodo kitas pasaulis. Buvau tiek pilna adrenalino, per tas dienas nespėjau nei išverkti, nei išraudoti, supratau, kad reikia labai greitai veikti. Visi pasveikino, kad kreipėmės anksti, kad esame drąsūs tėvai, pripažinome, kas dedasi su mūsų sūnumi. Tačiau yra tėvų, kurie vengia pripažinti, jog jų vaikai susiduria su raidos problemomis.
Pirmasis patarimas, kuris galioja iki šios dienos, buvo tas, kad mūsų sūnus girdi akimis, jog nereikia su juo bandyti kalbėtis žodžiais. Nuo to karto ėmėme pratintis prie kortelinės sistemos. Man su kortelėmis iki šiol labai sunkiai sekasi. Galbūt, kad būtų kitaip, reikėtų turėti visiškai kitokį gyvenimo ritmą.
Teko pamiršti apie spontaniškumą. Vis dėlto, taikiau viską, ką liepė specialistai. Dabar, kai vaikui šešeri, viskas paprasčiau, bet kai jam buvo maždaug treji ir jis negebėjo nieko, ką sugebėjo jo sesuo dvynė, buvo labai sunku“, – tęsė moteris.
Anot K.Zvonkuvienės, buvo atėjęs etapas, kai ji tiesiog pamiršo save.
„Bandydama padėti pamečiau save, mūsų šeimos vertybes. Ėmiau klausyti visų nuomonės. Man atrodė, kad visi žino geriau nei aš. Pamiršau įsiklausyti, ką kužda mano, kaip mamos, širdis. Būtent tada atsivėrė emocijos“, – kalbėjo ji. – Grįžimas namo virsdavo kančia. Kiekvieną dieną nenorėdavau grįžti namo. Donatui labai sunkiai sekdavosi užmigti. Būdavo, specialiai sukdavau ratus, kad grįžčiau namo, kai jie jau miegodavo.
Klausdavau Deivydo, gal aš bloga mama? Gal nereikėjo gimdyti? Kodėl aš nenoriu grįžti namo? Tai buvo žiaurus etapas. Bet man jį reikėjo praeiti pačiai.
Pamečiau save. Norėjau būti ta gerietė – ir gera mama, ir atlikėja, ir žmona... Bet aš buvau ne tokia. Kiekvieną rytą žvelgdavau į veidrodį ir negalėdavau savęs pakęsti. Už viską. Po to savęs nekenčiau už tai, ką drįsau pasakyti anksčiau. Manau, jog ne viena, atsidūrusi mano vietoje, jautėsi panašiai ir net blogiau“.
Dainininkė taip pat atskleidė, jog kreipėsi į psichoterapeutą. Moteris antrino, kad pradėjus žvelgti baimei į akis, viskas pasikeitė į gera.
„Didžiausias iššūkis šiuo metu yra, kad Donatas vis dar nekalba. Nenoriu prisiimti visų laurų, bet akivaizdžiai mano išsilaisvinimas, mūsų šeimos padarytas žingsnis apie tai atsiverti kartu išlaisvino ir Donato širdį. Jis keičiasi minutėmis. Ir aš, kaip mama, dabar jį taip jaučiu, tarp mūsų toks ypatingas ryšys... Jis, be abejo, kalbės. Tik. Yra vienas momentas. Jeigu viską darysime už tokius vaikus ir jų gailėsime, nieko nebus. Reikia išlaukti“, – teigė K.Zvonkuvienė.
