„Nėr, sakykime, labai linksmas mano gimtadienis.
Pirmoje iš nuotraukų – dukrutė, su kuria šeštadienį nugulėm į ligoninę, antroje – nežmoniško dydžio rožės, kurias „European Startup Village Alliance“ moderavimo dienos pabaigoje gimtadienio proga įteikė organizatoriai.
Dar niekad gyvenime nesu gavus tokios puokštės, ir niekad gyvenime su vaiku nebuvau gulėjusi ligoninėje.
Po pusiau nemiegotų parų šįryt palatos „prieangyje“ tyliai išsifenavau plaukus, kad nieko negirdėtų gretimose palatose gulintys vaikučiukai, ir išsėlinau Rotušėn, kur kalbinau komisarę, du ministrus ir dešimtis žmonių, kurie nenutuokė manų kontekstų.
Nesakau, kad tai labai sunkus gyvenimas – niekad taip jau ir nebesakysiu, matydama vaizdus iš Rusijos užpultos Ukrainos, kur tėvų nebeturintys vaikai vienas kitą slepia griuvėsiuose.
Ir turbūt jis tiesiog atspindi bei atitinka mane — su vaikais noriu būt kiek galiu: miegoti vienoje lovoje, žindyti juos iki „per ilgai“, myluot ir nešiot kiek nebepajėgia rankos. O tada, kai galiu, – dirbti, nes darbą aš myliu ir stengiuos į jį sudėt visas nuoširdžiausias savo pastangas, visą sukauptą patirtį ir visą savo profesinę širdį.
Ačiū mano šeimai, kad suteikia galimybę būti savimi – žinau, kad sunku, bet suteikdami šansą dirbti net ir „tradiciškai moterims nepriimtinomis aplinkybėmis“ jūs darote mane laimingą ir ženkliai prisidedate prie moterų ir vyrų lygybės rodiklių gerinimo. Vyrui Liudui, močiutėms Valdai ir Birutei, seneliams Vytui ir Arvydui. Net ir (vaikų) promočiutei Onai, kurios pamokymai atrodo pertekliniai, bet be proto džiaugiuosi, kad juos tebegirdžiu.
Ačiū mažiausiajai mano šeimos daliai – Vėjukui ir Dorotytei. Kad tempiat už sijono ir neleidžiat išeiti, kai reikia, bet džiaugiatės, o ne verkiate, kai grįžtu. Iš to, ką esu skaičiusi, suprantu, kad tai saugus prieraišumas. Jei verktumėte man grįžtant, suprasčiau tai kaip pyktį, kad buvau išėjusi per ilgai. Vadinasi, nebūnu“, – padėkomis Vilniaus miesto klinikinės ligoninės medikams įrašą baigė ji.
