„Netikras feminizmas ir diskriminacija, paslėptas po lygybės, įvairovės ir įtraukties skėčiu by Eskedar Tilahun-Maštavičienė. Mano vardas Eskedar, aš gimiau ir užaugau Etiopijoje. Žinau, kas yra seksizmas iš pirmų lūpų, kaip visuomenė gali būti žiauri merginoms ir moterims. Užaugau mažame kaimelyje Etiopijoje, vienintelis žmogus, kuris man suteikė paramą ir pasitikėjimą savimi, buvo mano senelis. Jis sakydavo: „Tai mano mergina ir ji gali daryti ką nori“. Taigi „patriarchalinėje“ visuomenėje buvau užaugintas lygiavertis savo kaimo berniukams, visada kovojau už savo vietą futbolo aikštėje ir pelniau pagarbą iš kolegų vyrų, o tai man atvėrė visiškai naują futbolo pasaulį.
Tapau savo universiteto futbolo komandos dalimi. Kai tapome čempionais, daviau interviu nacionaliniam radijui „Unity“ universiteto „Adis Abeboje'' aikštelėje. Sakiau pašnekovui, kad atvykau į mažą kaimą, pavadintą „Toke“, ir tai privertė mano bendruomenę didžiuotis, kad man buvo suteikta galimybė tapti tuo, kuo noriu būti. Greitai į Lietuvą atvykau išgyvenusi viską, ką turėjau kaip moteris pabėgėlė. Prie manęs seksualiai priekabiavo kontrabandininkai, Maltos pabėgėlių stovykloje susidūriau su pareigūno bandymu išžaginti. Tačiau atvykusi į Lietuvą žinojau, kad esu saugi.
Esu tokioje vietoje, kur galėčiau augti, kurti, išreikšti save, tapti savimi. Lietuvos futbolo bendruomenė tapo mano įėjimo į integraciją centru. Justas, jaunas žalgiriečių futbolo treneris, padovanojo pirmuosius futbolo batus ir leido prisijungti prie komandos. Pirmieji mano darbuotojai buvo Gedas ir Arvydas iš „Kostiumo tiekimo“. Daugybę progų aprengiau vyrus pačiais gražiausiais kostiumais: vestuvės, baigimo, verslo darbo kostiumai. Mano geri draugai buvo Vytautas, Justas, Rytis... kur aš einu su visu tuo?
Taip atsitiko per pastarąsias dvi mano gyvenimo savaites. Kai dirbau „Eskedar Coffee Bar,“ sulaukiau skambučio iš renginių organizatoriaus, kuris paprašė tapti jų verslo kliento privataus renginio MC. Po to, kai aptarėme ir susitarėme dėl atlyginimo, man buvo pasakyta, kad klientas nori, kad aš vesčiau jų renginį. Organizatorius pasakė „ypač tavęs prašo“, o organizatorius paklausė, ar noriu pasidalinti scena su kuo nors konkrečiai.
Pasiūliau savo geram draugui ir scenos kolegai, dvasiškai sąmoningam žmogui Vaidotui Baumilai. Dažniausiai žmonėms aiškinu, kad jis yra žemiškas žmogus, o ne toks, kaip jis vaizduojamas žiniasklaidoje. Taigi renginio organizatorė sutiko pasiūlyti Vaidą klientui ir kad ji man praneš, ką jie sako. Po poros dienų buvau su Vaidu viešame renginyje ir jam pasakiau, kad pasiūliau jo kandidatūrą tapti mano scenos partneriu, jis sakė, kad bus laimingas. Galite paklausti, kodėl aš kalbu apie vyrus ir savo draugus vyrus?
Mano senelis buvo mano pavyzdys. Jis mylėjo ir gerbė savo žmoną, buvo liberalus auklėdamas mane ir mano seseris, buvo feministas. Jis niekada niekam nesistengė įrodinėti, ar vyrai ar moterys yra geresni vienas už kitą, leido man užsiimti bet kokia veikla, kurios tik noriu, ir visada atsilaikydavo prieš tuos, kurie sakydavo, kad mergina turi arba neturėtų daryti vienokio ar kitokio dalyko.
Jo sūnus, mano dėdė, tapo bankininku, o dukra, mano mama, medicinos sesele. O vėliau ji tapo verslininke, kuri ėmėsi „vyriškai dominuojančio“ verslo – logistikos. Mano mama niekada nepasidavė lyčių vaidmenims, niekas jai nesakė, kaip gyventi. Ji gyvena taip, kaip jai atrodo tinkama. Prisimenu jos išmintingą patarimą savo buvusiajam. „Aš pažįstu savo dukrą ir ji nėra ta moteris, kurios ieškote“, – pasakė ji jam, kai pamatė toksišką vyriškumą.
Grįžtant prie pastarųjų dviejų savaičių, sužinojau, kad klientas buvo „Swedbank“ ir jie mano scenos partnere pasirinko Tomą. Aš myliu Tomą, ji yra brangi draugė ir talentinga aktorė. Šventėme bendrą draugą Ignę, daug žinojome vienas apie kitą gerais ir blogais laikais. Man buvo malonu žinoti, kad stosiu šalia savo draugo, kad kartu vesime šį renginį. Tada per šį pokalbį su organizatoriumi jis man pasakė, kad „Swedbank“ nori pamatyti dvi galingas moteris, vedančias savo renginius.
„Būtų nuostabu matyti dvi galingas moteris, stovinčias scenoje kartu šiame patriarchaliniame pasaulyje. Komentaras buvo netikėtas. Gyvenu visuomenėje, kurioje galiu būti tuo, kuo noriu, kur daug kas pasikeitė ir keičiasi visuomenės labui nuo tada, kai prieš 16 metų atvykau į Lietuvą. Iš renginio organizatorės komentaro nujaučiau toksišką feminizmą. Manau, kad žmonės turėtų būti samdomi už jų nuopelnus. Jų talentas, išsilavinimas, gebėjimas atlikti darbą, bet ne tai, ką turi po sijonu ar kelnėmis.
Kitas susitikimas buvo internetinis susitikimas. Kai baigėme viską aptarti, paklausiau, ar galima šiek tiek pajuokauti scenoje. Organizatorius sakė, kad jie turi žinoti, ką mes pasakysime. Taigi pasidalinau savo patirtimi apie „Swedbank“ banko politiką, kai 2007 m. atvykau į Lietuvą ir mano prašymas atsidaryti banko sąskaitą „Swedbank“ buvo atmestas. Jie atmetė mano prašymą, nes jų bankų politika diskriminuoja pabėgėlius. Taigi pastaruosius 16 metų didžiuojuosi būdama SEB banko klientu.
Kartu su Švedijos ambasadore Lietuvoje Inger Buxton buvau pakviesta į SEB banko renginį apie įvairovę. Esu vedusi Lietuvos įvairovės chartijos jubiliejų tiesioginėje televizijoje. Įvairovė ir įtraukimas man nebuvo naujas dalykas. Kai buvau pakviesta vesti į įvairovę orientuotą renginį, apie tai nė negalvojau, nors turėjau istoriją su „Swedbank“, tikėjau, kad jie pasikeitė ir pakviesti mane būti jų renginio MC atrodė geras įrodymas.
Aš buvau neteisi. Žinoma, aš neplanavau jų „gėdinti“, nes jie patys matė, kad asmuo, kuriam neleido atsidaryti banko sąskaitos, turi kelias privačias ir verslo sąskaitas kitame banke, kuris mano knygoje jau yra prarastas klientas. Kai su Toma repetavome scenarijų, ketinau perskaityti dalį, kurioje švenčiama „Swedbank“ pagalba Ukrainos pabėgėliams, atsidariusiems visose trijose Baltijos šalyse šiuo sunkmečiu. Vakar vakare dalyvavau panelinėje diskusijoje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Buvo kalbama apie prieglobsčio prašytojus, kuriems atsisakoma atidaryti banko sąskaitą ir kaip tai daro jų kasdieniam gyvenimui, ieškant darbo ir pan.
„Jokia tarptautinė įmonė nesamdytų aukštos kvalifikacijos prieglobsčio prašytojo, jei jam reikia mokėti atlyginimą grynaisiais, nes beveik visos įmonės panaikino atlyginimų mokėjimą grynaisiais“, – nuo 2022 m. sausio 1 d. Lietuvoje priimtas reglamentas, kad visi su darbu susiję atlyginimai turi būti mokami tik pavedimu. Todėl dauguma prieglobsčio prašytojų galėtų dirbti tik mažai apmokamą, žemos kvalifikacijos darbą, o tai nėra naudinga nei visuomenės gerovei, nei patiems prieglobsčio prašytojams.
Pasibaigus šiam emocingam įvykiui, gavau pranešimą iš organizatorės, kad skubiai turiu jai perskambinti iki 20 val. Tuo metu buvau pasiruošusi važiuoti į renginio vietą į sceninę repeticiją su balta suknele, kuri buvo gražiai pakabinta mano automobilyje, parodyti jiems savo aprangą. Man buvo pasakyta, kad be to, kad renginys buvo „Gala Dinner'' (to pakanka aprangos kodo), organizatoriai teigė, kad suknelė neturėtų būti per daug seksuali ir per daug puošni.
Man taip pat buvo pasiūlyta apsivilkti kažką susijusio su mano šalies gentimis, kadangi renginys yra apie įvairovę, bet, tikriausiai, mano juodumo nepakako, kad parodyčiau, iš kur aš atvykau, todėl galbūt jiems reikėjo Afrikos cirko, su kuriuo aš nesutikau. Pasakiau, kad vilkėsiu baltą suknelę arba baltą kostiumą, kad gerai atrodyčiau su savo scenos partnere Toma, kuri ketino vilkėti ilgą juodą suknelę.
Kai paskambinau, man buvo liepta neiti į scenos repeticiją valandą prieš ir dieną prieš pagrindinį renginį. Kas yra švelniai tariant neetiška ir neprofesionalu. Ji pasakė, kad priežastis, dėl kurios jie mane atšaukė, yra konfidenciali, ir ji negalėjo man to atskleisti. Abiejuose skambučiuose ji pasakė, kad aš nieko blogo nepadariau ir jie man sumokės visą sutartą pinigų sumą ir visas susijusias išlaidas.
Aš repetavau scenarijų bėgiodama ant bėgimo takelio, šokinėjau iš butiko į butiką ieškodama geriausios aprangos. Įdėjau visas savo jėgas, kad darbą atlikčiau tinkamai. Aš dirbu tokius darbus, nes tai didina supratimą, koks yra pabėgėlio potencialas, kuris yra ne tik pinigai. O žala, kurią „Swedbank“ man atnešė psichologiškai, yra daugiau nei žala, kurią jie padarė atsisakydami atidaryti man banko sąskaitą. Bet spėju, kad kaltė ir gėda juos pradėjo valgyti dar neprasidėjus renginiui. Juokingas tas šurmulys, kad vakar prieš renginį mane pakeitęs MC yra Rolandas Vilkončius, vyras, televizijos žurnalistas, sulaukęs telefono skambučio tą patį vakarą, kai mane atšaukė.
Ką aš galiu pasakyti? Džiaugiuosi, kad mano draugas Vaidas Baumila džiaugiasi saulėta Pietų Afrika. Su visais ten esančiais juodaodžiais. Bet aš vis dar turiu keletą klausimų Swedbank – ar pakeitėte savo politiką visų pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų atžvilgiu? Kodėl bijote mano buvimo scenoje? Ar Rolandas Vilkončius yra moteris? Ką manote apie „šiame patriarchato pasaulyje“ retoriką jūsų įmonės kultūroje?
Istorijos moralė yra tokia, kad į skandinavišką feminizmą žiūrime kaip į aukščiausios moterų teisių pavyzdį. Ar vis dėlto? Kaip galite tapti geresne visuomene, jei apskritai turite toksišką požiūrį į vyrus? Kaip galite sukurti geresnę visuomenę, sukurdami „jie prieš mus“ politiką, teikiančią pirmenybę vieniems pabėgėliams, o ne kitiems?“, – rašė E.Maštavičienė.
Į tokį visuomenininkės įrašą sureagavo ir „Swedbank“ atstovai.
„Gerbiama Eskedar, nuoširdžiai apgailestaujame dėl susidariusios situacijos. Mums ji yra itin nemaloni, vertiname ją labai rimtai, todėl nedelsiant pradėjome vidinį tyrimą, kad išsiaiškintume visas detales ir aplinkybes, įvykusias šio proceso metu. Atsiprašome Jūsų dėl to, kad teko patirti tokių nemalonių emocijų“, – komentavo „Swedbank“.
