Šventinio renginio metu buvo oficialiai pristatyta ir nauja Antano Sutkaus knyga „Street Life“.
Jei ne operatorius Povilas Baltinas, vargu ar šiandien dokumentinio kino fondą būtų papildęs filmas apie vieną ryškiausių visų laikų Lietuvos fotografų Antaną Sutkų. Būtent jo iniciatyva bičiulystė su režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu paskatino drauge imtis naujos pilno metro juostos – kino ekranuose pradedama rodyti „Antanas Sutkus. Scenos iš fotografo gyvenimo“.
Dar 2019-aisiais tarp Lietuvos pajūrio Nidoje ir Manheimo miesto Vokietijoje užfiksuoti kadrai pasakoja apie fotomenininko kūrybinį kelią, tarptautinio dėmesio sulaukusius darbus, atskleidžiamos negirdėtos, iki šiol užkulisiuose likusios detalės.
Filme jautriai priartėjama ir prie šeimos linijos – netrūksta gyvenimiškų, buitinių dialogų, pabrėžiamas ypatingas ryšys su žmona, grafike Rima Sutkiene, prisimenamos brangiausių, gyvenimą iš esmės sudrebinusių žmonių netektys.
„Kol asmeniškai nepažinau Antano Sutkaus, buvau susidaręs apie jį rūstaus žmogaus įspūdį. Tačiau kurdamas filmą apie jį pamačiau visai kitą – žmogišką – jo pusę: jautrią, nuoširdžią, atvirą, turinčią daug saviironijos. Nors kartais jis primena meškiną niurzgą – taip ir artimieji neretai jį juokais pavadina“, – sako nuo sausio 25 d. kino ekranuose pristatomo filmo „Antanas Sutkus. Scenos iš fotografo gyvenimo“ operatorius P. Baltinas.
Pasak jo, filmų apie išskirtinius Lietuvos kūrėjus labai trūksta. A. Sutkus – gyva legenda, menininkas per 83-ejus gyvenimo metus užsitarnavo autoritetą ne tik savoje šalyje, bet ir už jos ribų, dar prieš kelis dešimtmečius darytos jo nuotraukos iki šiol sulaukia gausybės kritikų ovacijų.
Operatorius P. Baltinas su režisieriumi V. V. Landsbergiu buvo aptarę tiek filmo turinį, tiek jo stilistiką. Buvo nuspręsta filmą filmuoti ilgais planais, judančia kamera. Pasak P. Baltino, tokie sprendimai dokumentikoje žiūrovui leidžia kine pajusti laiką ir nufilmuotame ilgame kadre, pabūti kartu su filmo personažu.
„Kai Nidoje vaikai iš fotografijos stovyklos stumdė Antaną vežimėlyje, aš su kamera iš paskos laksčiau pirmyn-atgal. Po vieno ilgo kadro paspaudęs STOP mygtuką iškart supratau, jog tai bus filmo pabaigos kadras. Dramaturgiškai – Sutkaus dvasia į ateitį išeina per kitus žmones, vaikus, – čia labai daug simbolių“, – sako P. Baltinas. Finalinę sceną jis vadina nesuvaidintu stebuklu, kai visos detalės nerežisuojant atrado savo vietą.
