Gausybę apdovanojimų per savo karjerą pelnęs kompozitorius Kipras Mašanauskas buvo seniai pažįstamas su režisieriumi E. Vėlyviu, tačiau kine jiedu susitiko pirmąkart. Pasak Kipro, „Piktųjų kartoje“ muzikos yra itin daug, nes tai – žanrinis filmas, detektyvas. O kai muzikos – daugiau ne keli fragmentai, kompozitoriui ypač įdomu dirbti, nes jis formuoja atmosferinį lauką, paryškina dramaturgiją.
„Tai, ko dar nepasakoja kadras, galima atskleisti per muziką, per jausminę dalį: tu dar nematei, bet tuoj tuoj kažkas įvyks. Kiekvienas pagrindinis personažas turi savo muzikinę spalvą. Pagal tai, kaip personažo linija kinta dramaturgiškai, kartu juda ir muzika, viską dar labiau paryškindama. Kartais per muziką turi atsiskleisti didelė meilė, jos išsipildymas.
Bet čia meilės ir lyrinių nukrypimų – labai mažai, nes istorija – ne apie tai. Emilis sukūrė pirmą lietuvišką detektyvą. Tokį, kokį tikrai norisi žiūrėti. Ir čia reikėjo daugiau tamsesnių spalvų. Paslapties. Ir atvirkščiai – intensyvumo, nes yra daug veiksmo, kažkas bėga, gaudo“, – kalba K. Mašanauskas.
Anot jo, senosios kartos režisieriai perduodavo kompozitoriams filmą vien su originaliu aikštelės garsu: žiūri, girdi dialogus ir pats nusprendi, kuriose vietose galėtų būti muzika.
„Jaunesnės kartos režisieriai jau remiasi holivudinėmis tradicijomis: montuodami filmą pasikloja laikinąją muziką – bet kokius patinkančius muzikinius fragmentus. Gavęs medžiagą jau matai režisieriaus muzikinę viziją. Tai tarsi palengvina darbą.
Bet aš stengiuosi laikinąjį garso takelį išklausyti kartą ar du, vėliau niekada prie jo negrįžtu, nes tai gali paveikti kūrybą taip, kad padarysi kopiją. O aš noriu visada padaryti kaip nors kitaip. Kitas pavojus – režisierius praleido daug savaičių, galvodamas apie savo kūrinio muziką ir spėjo prisirišti prie laikinojo varianto. Todėl tu turi pateikti geresnį rezultatą arba rasti kardinaliai kitokį sprendimą“, – pasakoja kompozitorius.
„Šiame filme viskas tamsu, viskas lietuje, žiūrovas skandinamas į tokį „dark wave‘ą“. Ir skambesį norėjosi išlaužti juodą, kad tiktų prie istorijos“, – pratęsia Lietuvos muzikos istorijoje didžiosiomis raidėmis įrašytas garso režisierius Artūras Pugačiauskas.
Jis pasakoja, kad su E. Vėlyviu buvo aptarę muzikos, skambesio spalvą. „Bet Emilis – ne iš tų, kurie sėdi ir kvėpuoja į nugarą pačiame kūrybos procese. Vėliau susėdę žiūrime, ar pabėgome nuo idėjos, ar ne. Sudėliojame akcentus, jei režisierius nori, kad epizodas būtų stipriai pabrėžtas, ar kaip tik – žiūrovą galima paliūliuoti“, – pasakoja A. Pugačiauskas.
„Emilis vertina muziką ir puikiai ja pasinaudoja, kad dar labiau sustiprintų savo kūrinį. Jis turi gerą muzikinį skonį ir man labai patiko dirbti kartu su juo, – teigia K. Mašanauskas. – Jis atvažiuodavo kartą per savaitę ir aš pateikdavau kelias scenas. Pasižiūrėdavome 10–15 minučių bendro vaizdo ir kuriam laikui išsiskirdavome. Gana lengvai pavyko užčiuopti, ko jis nori, ko tikisi, kas jam suvibruoja ir patinka.“
Pirmą kartą su E. Vėlyviu teko dirbti ir pripažintam populiariosios muzikos prodiuseriui, kompozitoriui Vytautui Bikui, kuris anksčiau yra kūręs muziką režisierių Tado Vidmanto, Ričardo Marcinkaus filmams.
„Man labai patinka dirbti su režisieriais – ir Emilis yra būtent to pavyzdys – kurie supranta, kad filmas yra esmė, o muzika – tik papuošimas, kartais labiau svarbus, kartais mažiau. Jis neaiškino, nereguliavo, neliepė, tik pasakė, – daryk, kaip tau atrodo ir davė pilną kūrybinę laisvę. Tai buvo didelis malonumas, – pasakoja V. Bikus, spėjęs pajusti kino magijos trauką. – Kai rašai dainą – viskas labai faina, bet daina yra daina. O kai rašai muziką filmui, ir ji iškart gyvena su vaizdu, emocija yra kur kas stipresnė. Ypač, kai filmas – geras. O šiuo atveju filmas – nuostabus.“
Didžiąją Vytauto darbo dalį sudaro populiarioji muzika, o E. Vėlyvio filme buvo galima nepaisyti įprastų taisyklių ir nenaudoti elementų, kurie priimtini pop muzikai. „Galėjai rinktis garsus, kurių kitu atveju neliestum ir efektus, kurių šiaip nenaudotum. O kai filmo vaizdai yra tokie įtempti, kartais – ir žiaurūs, ypač įdomu kurti jiems muziką. Net nesijautė, kad dirbu“, – kalba V. Bikus.
„Jis – puikus muzikos prodiuseris, labai greitai pagauna idėją, nuotaiką, labai esame patenkinti jo sukurtomis dainomis“, – teigia filmo garso režisierius A. Pugačiauskas.
V. Bikaus dainose skamba puikiai žinomų šių dienų atlikėjų balsai: filmo kūrinį „Loaded Gun“ įdainavo Ieva Zasimauskaitė, „Like an Animal“ – Rūta Loop. Vytautas parašė ir įžanginį „Piktųjų kartos“ kūrinį „I‘m Evil“, kuris prikausto žiūrovų dėmesį nuo pirmos sekundės, o jį sudainavo... pats A. Pugačiauskas, šiaušiantis odą savo charakteriniu baritonu.
Garso režisierius sako, kad taip sumanė K. Mašanauskas. „Aš sudainavau, nors nevadinu savęs dainininku, veikiau – „padainuojančiu“, – šypsosi Artūras. – Gal ir būčiau tapęs atlikėju, bet visada turėjau bjaurią scenos baimę, todėl likau už kadro ir ėmiausi garso dizaino, kas man irgi labai patinka, nes kūrybos čia taip pat pakanka. Kine garso dizainas ir muzika yra labai artimi dalykai, simbiotiški. Tai – jausmo dalis. Ir šiuolaikiniame kine net nebetinka senasis terminas – „garso takelis“, kilęs iš nebylaus kino, kai seanso metu emocinę dalį gyvai grodavo pianinu. Kyla daug diskusijų tarp kolegų užsienyje: siūloma rinktis pavadinimą „muzikos takelis“, nes šiais laikais yra tiek daug atmosferinių dalykų, efektų. Tai yra originali muzika.“
Pasak garso režisieriaus, kai kine išskiriama kokia nors specialybė – pavyzdžiui, giriamas operatoriaus darbas, yra pavojaus signalas. „O turi būti pirmo įspūdžio visuma, kai išeini po filmo ir tau viskas patiko: geras garsas, gera muzika, įtikinama vaidyba, puikus operatoriaus darbas – tada filmas yra geras. „Piktųjų karta“ – kaip tik toks. Žmonės giria viską ir dar ilgai šio filmo nepamiršta, jis išlieka galvoje“, – kalba A. Pugačiauskas.
„Piktųjų kartos“ muzikinis takelis jau gali skambėti ne tik kino teatruose, bet ir automobiliuose. Jis bus nepamainomas ir Helovino vakarėliuose, nes tai – meistrų sukurta detektyvinė įtampos kelionė, kuri baugina, bet kartu nesinori, kad pasibaigtų.
