Aktoriaus S. Sipario sūnus – televizijos prodiuseris Marius Siparis prisimena, kad buvo pačiame savų darbų įkarštyje, kai sulaukė „Piktųjų kartos“ kastingo režisieriaus Donato Šimukausko skambučio.
„Sako: „Norime, kad tu vaidintum filme.“ Klausiu: „Gal išprotėjai? Aš ne aktorius“. O Donatas paaiškino, kad ten jau vaidina mano tėvas ir yra scenų, kuriose reikia Sipario jaunystėje. Sutarėme, kad dalyvausiu kastinge. Iškart po to paskambinau tėvui“, – pasakoja M. Siparis.
Saulius pasidalino, kad kūrybinei grupei buvo sakęs: „Kas mane galėtų suvaidinti geriau, nei sūnus.“
„Puoliau klausinėti, koks jo personažas „Piktųjų kartoje“, ką man vaidinti. O tėvas atsakė paprastai: „Būk manimi“, – šypsosi Marius.
M. Siparis peržiūrėjo kelis ankstesnius tėčio filmus, bandė pakartoti jo mimikas, specifinį žvilgsnį, balsą. Aktorių atrankoje sudėtinga nebuvo: tegavo pastabą, kad skaitydamas tekstą turi į žodžius įdėti šiek tiek E. Vėlyvio. „Ir tada jie pasakė: „Gerai, priimtas!“ Išvažiavau šoke“, – juokiasi Marius, bet netrukus su šia mintimi susigyveno ir tai tapo nepamirštama patirtimi.
Nors teko patirti ir nemalonų dalyką.
„Tėvo akys – rudos, mano – mėlynos, todėl man buvo skirti lęšiai. O aš jaučiu fobiją, jei kas nors bando prisiliesti prie akių. Turbūt lęšiai ir buvo didžiausias iššūkis ir baisiausias momentas per filmavimo pamainas, – atskleidžia M. Siparis, kuriam pats darbas paliko didžiulį įspūdį. – Nesitikėjau, kad taip yra filmuojamas lietuviškas kinas. Ten buvo Holivudas.
Turėjome savo treilerį su kava, kiekvienas – atskirą grimerę. Jos atbėgdavo ir greitai grąžindavo visą grimą ar prakaitą, jei sceną reikėjo vaidinti iš naujo. Buvo nuostabu pamatyti iš vidaus, kaip dirba E. Vėlyvio komanda, labai tai vertinau.“
Aktorius S. Siparis po premjeros džiaugėsi, kad „Piktųjų kartoje“ nusifilmavo ir pats, ir sūnus. „Man buvo labai įdomu, kaip Mariui sekėsi, – kalbėjo Saulius, suvaidinęs tragiško likimo prokurorą. – Bežiūrėdamas pagalvojau – na, ekrane mudu pasirodėme gana nedaug, bet man tai jau įeis į istoriją: kartu su sūnumi pabuvome viename ir tokiame gražiame darbe. Labai malonu.“
Drauge su sūnumi „Piktųjų kartą“ kino teatre pasižiūrėjo ir aktorius V. Martinaitis. Pasak jo sūnaus Igno, tradicijos kartu eiti į kiną jie laikosi nuo vaikystės. Tik šįkart viskas buvo kitaip – didžiajame ekrane abu vaidino.
„Kai su D. Šimukausku aptarinėjome, kas galėtų vaidinti mane jaunystėje, pasakiau, kad mano sūnus mokėsi aktorystės LMTA. Jie susitiko atrankoje ir Ignas buvo pakviestas filmuotis, – kalba Vaidotas. – Labai smagu buvo žiūrėti į sūnų „Piktųjų kartoje“. Kamera jį myli. O aš mačiau save jaunystėje, netgi charakterio bruožus jam pavyko ištraukti.“
„Turbūt kiekvieno vaiko svajonė – vienaip ar kitaip išpildyti savo tėtį. Sulaukęs pasiūlymo vaidinti, galbūt tame ir pamačiau progą tai patirti, – sako Ignas, drauge su tėčiu analizavęs jo personažą, bandęs perimti manieras, išraiškas, būdo savybes. – Tai buvo visa kolekcija, kurią susidomėjęs narpliojau.“
V. Martinaitis „Piktųjų kartoje“ vaidina arogantišką teisėją: „Chirurgai ir teisėjai turi daugiausiai arogancijos, nes jų rankose – gyvybė, laisvė, galimybės. Tas žmogiškasis faktorius – kad tu sprendi – dažnai leidžia užsimiršti ir įtikėti, kad esi labai svarbus. Tai – bendras bruožas, nereikia ieškoti atskirų personažų.“
O Vaidoto sūnus dar ieško, ką norėtų veikti gyvenime. Sėkmingai baigęs aktorinį, jis pasuko kitu keliu: kino industrijos profesionalai labai vertina I. Martinaičio darbą kino dailės departamente. Bet patį Igną traukia ir muzika, ir scenarijų rašymas.
Patirtis E. Vėlyvio filme irgi gali tapti įkvėpimo šaltiniu. „Tai buvo įdomus darbas su įdomiu žmogumi. Idėja labai stipri ir režisierius ją aiškiai jautė“, – pasakoja Ignas, kuriam dėl vaidmens teko pakeisti išvaizdą. – Pusę metų auginau plaukus, barzdą. Bet Vėlyvis galiausiai pasirinko tik ūsus.“
V. Martinaičiui kūrybinės komandos sprendimas – kviesti vaidinti jo ir S. Sipario sūnus, kad įkūnytų juos jaunystėje, atrodo įtaigesnis nei aktorių veidų jauninimas šiuolaikinių technologijų pagalba, kaip filme „Airis“ su Alu Pacino ir Robertu De Niro. Pasak Vaidoto, nepakanka išlyginti veido raukšlių – jaunas ir vyresnis žmogus turi skirtingos kaitros vidinę ugnį, energiją.
Pasižiūrėjęs filmą „Piktųjų karta“, V. Martinaitis liko sužavėtas. „Puikiai papasakota puiki istorija, kas yra reta, pasiilgta ir ko dažnai pasigendi lietuviškame kine, nes žmonės čia neretai užsiima saviraiška ir kimba už ragų kurti meną, nors nemoka paprasčiausiai pasakoti istorijos.
O Emilis yra įtampos filmų meistras. Jo „Zero“ filmai, kuriais išgarsėjo, buvo labiau komedijos žanro, o „Piktųjų karta“ yra rimtas trileris, rimta istorinė tematika. Man labai patiko“, – kalba „Sidabrinės gervės“ laureatas V. Martinaitis.
„Įpusėjus filmui supratau, kad jei kas nors iš užsieniečių manęs paklaustų, koks yra lietuviškas filmas, vienareikšmiai parodyčiau „Piktųjų kartą“ – štai, ką mes darome, ir už kiek mes galime padaryti aukščiausio lygio filmą, – sako M. Siparis. – Emilis parodė, kad gali pakeisti žanrą ir sukurti rimtą trilerį, kuriame iki pat galo privertė visus spėlioti ir visus apgavo. Tai tikrai nerealu.“
Detektyvinį trilerį „Piktųjų karta“ kūrė kompanijos „Kino Kultas“ prodiuseriai Daiva Varnaitė-Jovaišienė, Asta Liukaitytė, Donatas Šimukauskas. Scenarijaus autoriai – E. Vėlyvis ir Jonas Banys, operatorius Feliksas Abrukauskas, kino dailininkė – Polina Rudčik, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, kompozitorius – Kipras Mašanauskas, garso režisierius – Artūras Pugačiauskas, spalvų korekcija – Jonas Sunklodas, montažo režisieriai E. Vėlyvis ir Darius Šilėnas.
Filme vaidina: Vytautas Kaniušonis, Ingeborga Dapkūnaitė, Ainis Storpirštis, V. Martinaitis, Mindaugas Papinigis, Toma Vaškevičiūtė, D. Šimukauskas, S. Siparis, Elvyra Žebertavičiūtė, Dalia Michelevičiūtė, Marius Repšys ir kiti. Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.
