Žinoma moteris prisimena, kad nuo pat mažų dienų ji jautė ne tik tėvų, bet ir devyniais metais vyresnės sesės palaikymą ir rūpestį.
„Ji manimi rūpinosi kaip mažoji mama“, – šypteli ji.
Daug laiko Solveiga leisdavo pas senelius, kurie gyveno Molėtuose.
– Koks įsimintiniausias jūsų vaikystės prisiminimas, išlikęs iki šiol?
– Kai augau, tuo metu nebuvo jokių išmaniųjų telefonų, kompiuterių bei jokio interneto, tad vaikystę prisimenu lauke su kitais vaikais. Karstydavomės po medžius, žaisdavome gaudynių, kvadratą, klases, šokinėdavome su guma, žaisdavome su barbėmis...
Didžiausias smagumas būdavo lauke daryti slaptus „sekretus“. Prisirenki didesnių stiklo šukių, gėlių, įdomesnių akmenukų, tuomet iškasi duobutę žemėje, viską gražiais sudedi, padarai slaptus požeminius alpinariumus, uždedi tą stiklą ir užkasi. O atkasus gaudavosi stebuklingas langas į visą grožį – „sekretą“. Padarydavome, palikdavome, o kitą dieną vėl bėgdavome jų žiūrėti.
– Kas iš vaikystės jums palikę didžiausią įspūdį?
– Visi mano augintiniai. Turėjau daug žiūrkėnų – vieną po kito. Visų jų vardai buvo Mikis. Tėtis sukonstruodavo trijų aukštų namą jiems su visomis žiurkėnų pramogomis. Labai džiaugdavausi.
Buvau prisijaukinusi balandį, kuris visada išskrisdavo ir parskrisdavo namo. Taip pat auginau Siamo veislės katiną, kurio vardas buvo Murkis. Jis turėjo šuns charakterį ir lauke bėgiodavo iš paskos.
Vasaras leisdavome sodyboje ant Šešupės kranto. Ten tėtis mane išmokė plaukti. Buvau vos kelių metų. Taip pat ten, su jo pagaminta meškere, žvejodavau Murkiui žuvį, o jis ant kranto laukdavo.
– Kaip buvote auklėjama?
– Šeima, ištikimybė, pasiaukojimas dėl šeimos, atsakomybė, rūpestis vienas kitu, atsidavimas, pagarba. Mama mokė būti drąsesne, nes buvau ramus ir jautrus vaikas. Būdama šešių metų jau puikiai skaičiau, bet pirmoje klasėje labai mikčiojau, buvau nedrąsi.
Tuomet tėvai mane nuvedė į muzikos mokyklą. Ten dainavau solo ir chore. Tuomet mikčiojimas dingo.
Spalio mėnesį buvo mano tėvų 50-ies metų vestuvių sukaktuvės. Tad per jų santykius pamačiau, kas yra atsidavimas vienas kitam, šeimai, pasiaukojimas vienas dėl kito, pagarba net ir po tiek metų.
– Kuo norėjote būti užaugusi?
– Jau mokykloje žinojau, kad keliausiu ir pamatysiu pasaulį. Pasaulio pažinimas man buvo svarbiausia pamoka. Atsimenu mokykloje visi rašėme ant lapelių klasės užduotis su klausimu – „ką norėsi veikti užaugusi?“. Pamenu, kad rašiau atsakymą, jog pažinsiu pasaulį ir daug keliausiu.
– Ar norėtumėte sugrįžti į vaikystę? Jei taip – ką ten darytumėte?
– Dienai norėčiau. Susitikti su vaikystės draugėmis ir kieme užkasti „sekretus“. Būna rytų, kada nakvoju pas tėvus ir nubudus vėl tuose pačiuose namuose, kuriuose kažkur krebžda tėvai, mama gamina pusryčius apima toks geras jausmas lyg ir vėl mintimis grižčiau į vaikystę.
