Kadangi žinomos moters tėvai buvo cirko artistai, jie be perstojo keliavo. Besikeičiantys miestai, viešbučiai ir nauji bičiuliai – taip atrodė Dianos kasdienybė vaikystėje.
„Žinau, kad sunku tuo patikėti, bet kiekvieną mėnesį ėjome į kitą mokyklą. Tik susidraugauji su klasiokais, tik išmoksti mokytojų vardus ir jau turi su jais atsisveikinti. Kodėl? Todėl, kad gastrolės mieste trukdavo 1 mėnesį, po to trupė keliaudavo į kitą miestą“, - lrytas.lt apie savo vaikystę pasakojo žinoma artistė.
Nors tokia kasdienybė daugelį vargintų, Diana yra dėkinga, jog jųdviejų su Arvydu tėvai, kaip dauguma artistų nepaliko jų su seneliais ir visur vežėsi kartu.
„Nuo mažens turėjome galimybę augti meniškoje aplinkoje, stebėti alinančias artistų repeticijas, matyti kruviną prakaitą ir pagaliau pripažinimą bei ovacijas. Mes su Arvydu esame trečios artistų dinastijos atstovai. Nors abu su broliu baigėme meno estrados akademiją, tačiau mokytojais laikome savo tėvus“, – pasakojo ji.
– Kokius pasirodymus cirke rengdavo jūsų tėvai?
– Mama buvo oro gimnastė – atlikdavo pavojingus triukus po cirko kupolu dideliame aukštyje. Atsimenu, kai maža stebėjau jos pasirodymus, nustodavau kvėpuoti, nes visada bijodavau, kad mamos rankos nuslys nuo lyno, ar apsauga nutrūks...
Paskutinis triukas būdavo ypatingai pavojingas, gimnastė privalėdavo atsispirti nuo lyno ir beprotiškai greitai suktis aplink save. Tada aš užsidengdavau akis delnais, ir atsimerkdavau tik tada, kai išgirsdavau aplodismentus. Tada pamatydavau mamą jau stovinčią maniežo centre su šypsena ir žiūrovų dovanotomis gėlėmis rankose.
Tėvas pradėjo savo artisto karjerą kaip akrobatas, o vėliau tapo Lietuvos cirko „Gintaras“ direktoriumi. Kai sukūrėme DiArchy teatrą, tėtis tapo mūsų produseriu.
– Koks vaikystės prisiminimas atmintyje išlikęs iki šiol?
– Pirmasis mūsų pasirodymas. Kai išėjome į profesionalų sceną man buvo 14 metų, o Arvydui – 21-eri. Prieš pirmąjį pasirodymą labai jaudinomės. Prašėme atidėti premjerą ir maldavome duoti dar vieną dieną... Bet mūsų tėvai pasakė: „Įsiminkit, jums visada trūks vienos dienos. Tai ne priežastis atidėlioti. Jūsų išėjimas rytoj“.
Taip, drebančiomis rankomis, nemiegoję visą naktį sulaukėme momento, kai vedėjas pranešė: „O dabar jūsų dėmesiui scenoje – brolis ir sesuo Arvydas ir Diana Gaičiūnai“. Kaip sapne atsiveria užsklanda ir ryški šviesa apakina akis. Pirma logiška mintis – nepamiršti kvėpuoti. Tada tas žiūrovų akių kosmosas nustoja gąsdinti, nes jauti kad žmonės viską supranta. Jauti palaikymą, girdi aplodismentus, ir štai – praeina 5 minutės. Stebuklas!
Prisimenu, jog visus triukus atlikome švariai, nieko nepamiršome, niekas neiškrito. Nežinau kaip jums, bet mūsų gyvenime beveik viskas, kas nutiko gero ir stebuklingo, nutiko po to, kai padarėme tai, ko labiausiai bijojome. Iš savo klajokliškos vaikystės turiu nuostabų gebėjimą suvokti šį sudėtingą pasaulį kaip cirko areną, kurioje visi esame šiek tiek klounai, akrobatai, iliuzionistai ir tigrų prijaukintojai.
– Kas prisiminus vaikystę kelia didžiausią nostalgiją?
– Mūsų gyvenimas dalijasi į dvi dalis: kai esame maži ir norime užaugti bei kai esame suaugę ir norime grįžti į vaikystę. Stebėtis paprastais dalykais, gulėti žolėje, nieko neveikti, žaisti kieme su draugais iki vakaro, tikėti stebuklais.
Ir dabar noriu išlaikyti gebėjimą jausti pasaulį šviežiai ir ryškiai. Matyti stebuklą paprastuose dalykuose: skrendančiame drugelyje, blizgančiose upės bangose, traškančiuose rudens lapuose, sukrautuose į krūvą, kur taip smagu šokinėti. Kai esi vaikas, medžiai atrodo didesni, saldainiai saldesni, žmonės geresni, o pasaulis nenustoja stebinti.
– Kuo norėjote tapti užaugusi?
– Svajonės pildosi! Vieną dieną kino režisieriaus asistentė traukinyje susidūrė su motina ir mergaite. Asistentei mergaitė taip patiko, kad ji pakvietė moterį atsivesti savo dukrą į atranką. Po kelių dublių vaikui suteikiamas pagrindinis vaidmuo ir jo laukia pasaulinė šlovė. Ir štai, ši mergina niekada nesvajojusi apie pasirodymus prieš didžiulę auditoriją ir nieko iš tikrųjų dėl to nenuveikusi, tampa žvaigžde! Su manimi gi viskas yra atvirkščiai.
Gimiau cirko pjuvenose, visą vaikystę praleidau varginančiose repeticijose ir treniruotėse. 14-os metų, būdama nepasitikinti savimi paauglė, atsidūriau arenos centre, po ryškiomis prožektorių šviesomis. Atlikinėjau sudėtingus ir pavojingus triukus. Kiekvieną kartą, kai išeidavau į sceną, tai būdavo tarsi maža mirtis – drebėdavo rankos, o širdis grasindavo iššokti iš krūtinės dėl jaudulio.
Ir nė karto atsitiktinai niekas manęs nepakvietė į kiną ar televiziją. Visada turėjome prasiveržti ir kiekvieną kartą iš naujo įrodyti, kad galime. Svarbiausia nepraleisti savo šanso ir turėti valios judėti pirmyn, nepaisant visų kliūčių ir sunkumų.
30 metų kuriame ir įgyvendiname naujas idėjas. Mes visada rinkdavomės itin sudėtingus performansus, taip tarsi bandydami patikrinti ar iš tikrųjų žmogaus galimybės yra beribės.
„DiArchy“ – daugelio ekstremalių TV laidų autoriai ir iniciatoriai. Mūsų projektus „Užsišaldę lede“ ir „Gyvi be oro“ gyvai stebėjo tūkstančiai žmonių ir milijonai TV žiūrovų. Įspūdinga mentalinė magija, psichologiniai eksperimentai, rizikingi išbandymai. Savo sferoje Lietuvoje padarėme labai daug.
– Kaip buvote auginama bei auklėjama?
– Prisimenu, vieną kartą, kai dar buvau maža mergaitė, senelis man pasakė: „Dianėle, daryk ką gali, o bus taip, kaip bus... Svarbiausia – tikėti tuo ką darai“. Įsiminiau šiuos jo žodžius visam gyvenimui.
Aš ir dabar dažnai girdžiu: „Geriau nedaryk, tau nepavyks. Tai neįmanoma“. Bet kai man sako „ne“, aš girdžiu „taip“. Kai sako, kad tai yra neįmanoma, aš sakau, kad tai yra įmanoma. Viskas atrodo neįmanoma, kol kažkas to nepadaro.
– Ar norėtumėte sugrįžti į vaikystę?
– Dažnai suaugusieji jaučia nostalgiją vaikystei ir nori į ją sugrįžti, nes yra per daug pavargę nuo rutinos bei atsakomybės.
Kai noriu prisiminti vaikystę, perku bilietus ir einu į cirką. Tai vieta, kur vienu metu galima būti vaiku ir suaugusiu. Atgauti džiaugsmą, spontaniškumą, nuoširdumą, nerūpestingumą ir jaudulį.
Prisiminkite – vaikystėje norisi pagreitinti amžinai besitęsiantį laiką, o su amžiumi norisi sustabdyti greitai lekiančias akimirkas. Įtariu, kad senatvėje neturėsime jokių problemų, nes džiaugsimės viskuo, net sunkumais.
Gyvenimas – tai procesas, o ne sustojimas. Reikia judėti į priekį, palaikyti save ir kitus. Ir jeigu nespėjome pasidžiaugti tada, kai buvome maži, niekada nevėlu turėti laimingą vaikystę. Tačiau antroji vaikystė priklauso tik nuo jūsų ir nuo nieko kito.
