Ji gimė Kėdainių ligoninėje, kartu su tėvais gyveno Karūnavos kaimo vienkemyje.
„Mano vaikystė buvo labai kaimiška. Pirmą klasę lankiau Kėdainių mokykloje, vėliau išsikraustėme į Marijampolės rajoe esanti Želsvos kaimą pas močiutę, tad ir į mokyklą ėjau Marijampolėje“, – naujienų portlui lrytas.lt kalbėjo Sandra.
Didžiausius prisiminimus jai kelia močiutės kaimas ir prūdelis, esantis šalia namų.
„Prie jo būdavo visiems draudžiama eiti. Dar įstrigo tvartas su kiaulėmis ir karve. Pamenu, kai reikėdavo padėti vasaromis darbuotis, rinkti vabalus nuo bulvių lapų“, – prisiminimais dalijosi Sandra.
Dabar, kalbėdama apie savo vaikystę, ji gali pasakyti, kad buvo smagu iki tol, kol pradėjo lankyti mokyklą Marijampolėje.
„Ten, deja, neradau tiek daug bendraminčių... Pažiūrėjusi į savo vaikystės nuotraukas, matau mielą mergaitę, tačiau klasiokai ir kiti mokiniai tuo metu taip nemanė“, – apgailestavo Sandra.
S.Skorupskaitės mama daug dirbo, tad tuo metu daugiausiai ją auklėjo močiutė.
„Nuo 12–13 metų prasidėjo pašėlusi jaunystė su kiemo draugais. Buvau pasiutęs vaikas“, – juokėsi moteris.
Sandra nustebina prasitarusi, kad į vaikystę ji sugrįžti nenorėtų. Kad ir kiek daug gražių prisiminimų ji turi, tačiau buvo išgyventų labai nemalonių dalykų.
„Mano vaikystė mane išmokė būti stipria. Nepasiduoti. Neklausyti, ką kalba apie mane kiti, nes tai nėra tiesa. Kaip gali nepažįstamas žmogus šitaip negražiai elgtis su kitais? Dabar, kai suaugau, supratau, kad tokie vaikai yra atspindžiai jų tėvų, šeimos.
Bet galiu duoti patarimą mano bendražygiams. Tie vaikai, kurie mokykloje buvo mėgstamiausi ir stipriausi, nieko beveik nepasiekė. Taigi, nesileiskite, kad jus įtikintų nepažįstami žmonės, jog jūs nieko verti. Kiekvienas iš mūsų yra kažkuo ypatingas“, – įsitikinusi S.Skorupskaitė.
