– Jurga, kaip kilo mintis sukurti iššūkį „21 diena arčiau savęs“?
– Viskas prasidėjo nuo pažinties su viena mergina, kuri norėjo mokytis dainuoti. Ji svajojo būti scenoje ir taip save realizuoti, bet tuo metu dėl didelio užimtumo nevedžiau vokalo pamokų, todėl vis nukeldavau mūsų susitikimą. Ji vėl kreipdavosi kitu laiku, mačiau, kad jai labai reikia vedančios rankos, bet jaučiau, kad ne dainavimas turėtų būti pirmoje vietoje. Kai susitikome gyvai, žiūrėdama į jos liūdnas akis, man atsisakius mokyti dainavimo, pasiūliau jai sudalyvauti eksperimente: aš kiekvieną dieną duosiu po užduotį, kuri padės suprasti, ar jai tikrai norisi dainuoti. Jei supras, kad tikrai reikia būtent to, tuomet pamokysiu.
Daugelis esame įpratę gyventi nesąmoningai: kaip einasi – taip ir gyvename. Nesirenkame patys, tik reaguojame į tai, ką mums siunčia gyvenimas, likimas. Per 21 d. toji mergina atrado daug naujų dalykų, kitus pažino iš naujo. Vėliau aš ją pamokiau ir dainavimo, mes labai susidraugavome, bet dabar ji yra labai laiminga žurnalistė, mėgstanti savo darbą, o dainavimas jos gyvenime užima tik kokią 3–4 vietą, o ne pirmą, kaip ji matė iš pradžių.
– Kaip šis eksperimentas išaugo į tam tikrą mokymo sistemą?
– Iššūkį dariau ir pati. Kai baigėsi eksperimentas, pajutau liūdesį: „Ką, viskas? Tik tiek to smagaus patyrimo?“. Bet tada dingtelėjo mintis – juk aš pati jį sugalvojau, tai gal galiu pratęsti? Taip mečiau sau „Jurgos iššūkį“ – kiekvieną dieną kažką pastebėti ir pasidalinti mintimis socialinėje medijoje. Tai dariau visus metus. Po metų rašymo dar kartą viską peržiūrėjau, pridėjau ką atradau atlikusi 21 užduotį ir pasikonsultavusi su psichologais bei skaitydama kalną sąmoningumo keliu vedančių knygų. Taip gimė knyga „Iššūkis“ ir autorinė sistema žmogui, kuris nori praleisti 21 dieną žymiai smagiau, nei likimas jam yra numatęs.
Užduotys nėra labai sudėtingos, bet po truputėlį gilesnės, pažindinančios su vidiniu pasauliu. Pavyzdžiui, pradžioje yra diena, kai stebime tik kitų žmonių kūno kalbą, o artėjant link pabaigos bandome atpažinti, kas yra vidinė tiesa ar imamės to, ko niekada nedarėme.
Ta 21 diena įneša į gyvenimą naujų vėjų. Man tai yra labai gražus, išieškotas ir jau žmonių išbandytas įrankis, kuris lavina kasdienį dėmesingumą. Jei norite kažką pakeisti savo gyvenime, jei kažkas nepatinka, pirmiausia turite pastebėti kas tai yra, iš ko tai susideda, apčiuopti kryptį, kuria norite kreipti savo gyvenimą. O norint pastebėti – turi stebėti. Apie tai ir šis lengvumo iššūkis. Iššūkis su kasdieniniu mano palaikymu.
Dirbtuves nufilmuoti padėjo ypač estetišką akį ir jautrią sielą turintis režisierius Paulius Neverbickas. Labai džiaugiuosi mūsų bendru darbu.
– Kodėl būtent 21 diena?
– Mintis atėjo kažkada atlikus gausos meditaciją, kuri truko 21 dieną. Mane toji gausos meditacija supažindino su dienoraščio rašymu, atvėrė akis, kad dalykai nebūtinai yra tokie, kaip aš juos įsivaizduoju, taip pat supažindino su paprastomis santykių tarp žmonių bei savimi taisyklėmis. Yra žmonių, kuriems viskas sekasi. Kažkada aš jiems pavydėdavau – juk aš taip sunkiai dirbu, kad man pasisektų. Dabar žinau, kad kai žmogus yra savo kelyje, jis užsitarnauja vidinę ramybę, kuri prišaukia palankias galimybes į jo gyvenimą ir atneša kažkokią nepajudinamą vidinę ramybę kas benutiktų. Tas suvokimas anksčiau ar vėliau kiekvienam ateina, bet geriau negaišti laiko, nes gali žymiai kokybiškiau ir laimingiau nugyventi likusį gyvenimą, nei laukdamas kol viskas kažkaip susidėlios. Viskas prasideda nuo noro, tada vidinio ir galiausiai išorinio veiksmo. Kad nereikėtų sukti galvos kaip pradėti, dalinuosi paprasta, laiką ir energiją taupančia schema, kuri padės rasti sprendimą ar nusistatyti veiksmo kryptį.
– Mokymuose akcentuojate asmeninių ribų svarbą. Kodėl jas reikia nubrėžti?
– Nuo vaikystės mergaitės mokomos dalintis su kitais, daryti gera kitiems ir tai laikoma pagrindine vertybe. Toks elgesys iš tiesų yra vertybė, bet pradedame ne nuo to galo. Žmogus noriai dalinasi tik iš pertekliaus – kai pats gauna tai, ko jam labiausiai reikia. Todėl dabar taip akcentuojama meilė ir dėmesys sau. Tas pastabumas sau ir aplinkiniam pasauliui, trunkantis 21 dieną, ir padeda atskirti kur yra toji riba, nes kartais labai sunku nubrėžti ją tarp savęs ir kitų žmonių lūkesčių, kurie tau daro įtaką. Jei žmogus visada padeda kitiems, bet negali nubrėžti ribos, galiausiai jis išseks, nes žmonės toliau iš įpročio prašys pagalbos. Kol nepasakysi, kad nebegali, tol niekas nesikeis.
Ribų nusibrėžimas ar jų perkėlimas arčiau žmonių yra labai subtilus dalykas, kuriam būtinas savęs pažinimas ir savo unikalumo pripažinimas. Mes kiekvienas esame unikalus ląstelių derinys, nei vienas nepasikartojame, kitaip ir veidai būtų vienodi. Man žmogus išvis yra stebuklas.
– Kokie ženklai rodo, kad reiktų nubrėžti asmenines ribas?
– Reikia atkreipti dėmesį į savo vidinę būseną. Būna, žmogus po darbo jaučiasi toks išsekęs, kad jam didžiausia kančia būti net su savo artimiausiais žmonėmis, kuriuos myli. Tai reiškia, kad žmogus ant ribos, jam reikia susigrąžinti jėgas. Kiekvienas turime sužinoti savo energijos atsargų atkūrimo būdą: vienam tai – apsikabinti ar pasikalbėti su artimu žmogumi, kitam reikia kuo skubiau lėkti į gamtos prieglobstį. Darbe mes ne visada galime laisvai rinktis. Pasitaiko, kad pabendravęs su kitais žmonėmis jautiesi visiškai išsunktas, o jie džiaugiasi gerai praleidę laiką. Energijos nelieka, nes tas žmogus nuolat kalbėjo, o tu klauseisi, arba jis iškalbėjo visas savo bėdas, o gal šiaip gyvenime mato tik neigiamus dalykus. Tokie dalykai labai veikia, ypač jautresnį žmogų. Siūlyčiau susirasti savo jėgų atgavimo būdą, o dar svarbiau – įsiklausyti į save ir daryti tai, ko norisi ir kas įkvepia, o ne dirbti per sukąstus dantis, nes tai neša pinigus. Atidėliojimas ir sveikatos problemos prasideda tada, kai žmogus didžiąją dienos dalį dirba nemėgstamą darbą. Jei daugiau nei pusė dienos bus skirta širdžiai mielai veiklai, tai ir nemėgstamas darbas ar veikla dienoje nebebus didelis išbandymas.
– Kalbant apie darbus, „WoW University“ studentes mokysite ir kaip vienu metu atlikti tik vieną darbą. Kodėl tai svarbu?
– Tai dėmesio koncentravimo pratimas, kuris ir man pačiai sunkiai sekasi. Daugeliui nauja maldaknyge yra tapęs telefonas, kurio nepaleidžiame iš rankų ką bedarytume. Dėmesio koncentravimas yra tai, ko moko visos meditacijos šakos. Net paprastas meditavimo būdas duoda rezultatų. Pavyzdžiui, plaunant indus reikėtų susitelkti tik į tą veiksmą, tada pajunti, kaip rankomis teka vanduo, prisimeni pojūčius. Daugelis neskiriame tiek laiko pavieniams darbams, kad suprastume, jog tą dieną gyvenome – nueiname miegoti neužfiksavę, kad mes pragyvenom dieną ir prabudę neatkreipiame dėmesio, kad duotas naujas gyvenimo tarpsnis. Budistai vienuoliai turi labai gražią tradiciją: eidami miegoti jie apverčia puodelį – ryte į apverstą puodelį nieko neįsipilsi. Taigi, atversdamas užfiksuoji naujos dienos pradžią. Tai sąmoningumas ir dėmesingumas – du broliai, kuriuos reikia turėti omenyje kiekvienam iš mūsų. Tiek jei netenkina vidinė būsena ar norisi kažką patobulinti, tiek ir jei viskas gerai. Man gražiausia žmogaus savybė yra judėjimas, veržimasis į priekį, o dėmesingai judant pirmyn savo keliu aplanko lengvumo jausmas, apie kurį rašome ir skaitome knygose, kurį prisimename iš nerūpestingų vaikystės akimirkų.
– Ar visada yra ką keisti?
– Žmogus turi pasirinkimą. Pavyzdžiui, natūraliai vaikai kopijuoja tėvų elgesį ir jei nepatinka santykių modelis, kurį matėme šeimoje, galima pabandyti jį pakeisti savo jėgomis arba su specialisto pagalba. Kartais būna labai sunku, vis išlenda neigiami dalykai, todėl reikia mokytis dėmesingumo ir sąmoningumo, pastebėti kas ir kodėl išlindo ir su tuo dirbti. Na, o jei tėvų šeimos modelis patinka, vaikai kartoja tėvų elgesį, nesistengdami sukurti visiškai kitokių santykių. Abu keliai yra teisingi, tik reikia būti sąmoningam – suprasti kokio gyvenimo nori ir jį kurti.
– Iššūkio metu bus rašomas ir dienoraštis. Kuo naudinga ši praktika?
– Dienoraščio rašymas padeda geriau pažinti savo mintis ir jausmus, struktūrizuoja mąstymą. Pradžioje žmonės nežino ką rašyti. O rašyti galima bet ką. Svarbiausia – ranka ir ant popieriaus. Patarčiau nusipirkti gražią knygutę, kurią norisi paimti į rankas, visur su savimi vežioti ir nešiotis. Aš tokią laikau šalia lovos ir dienos pabaigoje, ypač jei blogai jaučiuosi ar man kažkas neaišku, stengiuosi išsiaiškinti rašydama.
Jei sunku pradėti rašyti, tai rodo, kad žmogus nepažįsta savo minčių, bijo nusikalbėti, nepataikyti. Tas jausmas – jau pradžia. Galima sau užduoti klausimą, kodėl bijau parašyti nesąmonę? Juk taisyklių nėra. Tai ir nesąmonė neegzistuoja. Dienoraštis yra saugi žaidimų aikštelė, kur gali prisigalvoti, svajoti, išsipykti, abejoti ar galų gale aprašyti tai, ką nuveikei per dieną ir pagirti save už ką nors. Tai – ypač gera praktika žmonėms, kurie linkę matyti neigiamą gyvenimo pusę. Kartais tik perskaitęs pamatai ir gali įvertinti savo požiūrį, atpažinti įkalinančius įpročius. Man labai patinka, kai tai, ką žmogus sako ir kaip jaučiasi, sutampa su jo veiksmais. Bet šio dalyko neįmanoma pasiekti nepažįstant savo mąstymo, nebandant suprasti kaip jaučiuosi (jausmas būna vienas, bet jame emocijų gali būti labai daug). Norint, kad veiksmai pratęstų jausmus ir mintis, reikia rasti būdą kaip juos sujungti. Mes dažnai protu įsivaizduojame kaip turėtume gyventi, bet jausmai parodo, kad gyvename ne savo gyvenimą ir tada tenka grįžti prie tikrojo savo gyvenimo paieškų.
