Moters gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Ilgauskų šeimos istorija – prieš 13 metų „Lietuvos ryte“ publikuotame straipsnyje.
Naujienų portalas lrytas.lt kviečia paskaityti šį Ritos Stankevičiūtės rašinį.
Į jo namus prašėsi JAV laikraščiai ir televizijos, bet Lietuvoje įsįvaikinęs du berniukus krepšininkas Žydrūnas Ilgauskas nekeitė įpročio asmeninio gyvenimo neviešinti. Bet slėpti vaikų nuo pasaulio jis neketino.
„Nedarysiu kaip Michaelas Jacksonas, kuris vaikams kaukes uždėjo“, – prieš daug metų šyptelėjo vienas aukščiausių tėčių pasaulyje. Jis tuomet sutiko „Lietuvos rytui“ papasakoti, kaip vieną dieną pasikeitė jo kasdienybė, o juo labiau berniukų, kurie tapo Ilgauskais, iš mažyčių lovų vaikų namuose išskrido į didelius naujus namus ir pradėjo milijonieriaus atžalų gyvenimą.
Klivlando priemiestyje, erdviame name ant Erio ežero kranto, buvo trys miegamieji svečiams. Tą namo dalį Ž.Ilgauskas ir jo žmona amerikietė Jennifer retai naudojo, nes jiems užteko vietos virtuvėje, svetainėje ir miegamajame. Nebeužtenka.
Du šviesiaplaukiai motoriukai su džinsais, du broliai – tuomet penkerių Deividas ir ketverių Povilas, lakstė po namus dūkdami kartu su niufaundlendų veislės šuniu Beckhamu.
„Jis laimingas, kad gavo naujos mėsos žaidimams“, – 2009-aisiais juokėsi J.Ilgauskas.
Net rytais, vos prabudę savo kambaryje, vaikai bėga į lovą pas tėvus, kurių dar prieš tris mėnesius neturėjo.
„Kai jie ryte ateina į lovą, pradeda šokinėti, žiūrėti „multikus“, tikrai pasijuntu tėvu. Daug laisvalaikio nebeturiu, bet pamatau vaikų šypseną, pamatau, kad jie laimingi, pasidaro gera“, – tuomet pasakojo dar 34 metų būdamas Ž.Ilgauskas.
„Net negalite įsivaizduoti, kaip man pačiai kartais būna nuostabu, kad tai yra mano šeima. Esu labai laiminga moteris“, – žvelgdama į savo tris vyrus šypsojosi 38 metų J.Ilgauskas.
Pora jau seniai norėjo mažylių. 2006 metais apsilankę Pagynės vaikų globos namuose Kauno rajone Ilgauskai neslėpė, kad galvoja ne tik apie savus vaikus, bet ir įvaikintus.
Dviejų aukštų sovietiniame pastate jie neslėpė jaudulio klausydami, kaip eilėraščius sako našlaičiai ir beglobiai.
Praėjo beveik dveji metai po to, kai 2007-ųjų vasarį dėl nėštumo komplikacijų J.Ilgauskas neteko dvynukų, kol šeima pradėjo įvaikinimo procesą.
Prieš NBA sezono pradžią, rugpjūtį Ilgauskai Lietuvoje apsikabino du berniukus iš tų pačių Pagynės vaikų globos namų. Du broliukus, kurie tapo jų sūnumis.
Apie Deivido ir Povilo praeitį garsi šeima pasakoti nenorėjo, nes tai – per daug asmeniška.
„Aš galiu papasakoti, kaip vaikams sekasi. Tai juk nėra valstybės paslaptis. Bet savo istoriją vaikai galės patys papasakoti kai užaugs, jei to norės“, – sakė Ž.Ilgauskas.
Užteko pažiūrėti į naują „statinį“ prie garažo, kad suprastum, jog kažkas šiuose namuose pasikeitė.
Ž.Ilgauskas nežinojo, ar būsimiems sūnums patiks krepšinis, bet nedidelis vaikiškas krepšinio stovas su lanku prie namo atsirado dar prieš vaikams atskrendant į Klivlandą.
„Vis tiek jie lietuviai, tai reikia leisti į krepšinį“, – šypsojosi turtingiausias Lietuvos krepšininkas, „Cleveland Cavaliers“ klube rungtyniaujantis jau keturioliktus metus.
Atšalus orams krepšys atsirado ir rūsyje, kad nereikėtų atsisakyti kamuolio pradėjus pūsti vėjams nuo Erio ežero.
Jaunesnysis Povilas labai mėgo krepšinį. Bet Deividas pametė galvą dėl beisbolo. Iš kur ta meilė Lietuvoje ne itin žinomam sportui nesupranta ir patys Ilgauskai.
„Jis visą laiką nori eiti į lauką ir daužyti beisbolo kamuolį, – 2009-aisiais stebėjosi krepšininkas. – Kaip vyko Amerikos beisbolo lygos atkrintamosios varžybos pasodinome jį prie televizoriaus, tai tris valandas nejudėjo. Žiūrėjo kaip stebuklą, iš jo nė žodžio neišgirsi“.
Tėvai tuomet pasakojo, kad Povilas kitoks. Jis norėjo būti kaip tėtis.
Kaip tuomet pasakojo Ž.Ilgauskas, globos namus vaikai paliko ploni ir mažiukai, bet per kelis mėnesius jau pridėjo ir ūgio, ir svorio.
„Stengiamės, kad jie kuo daugiau miegotų, valgytų kuo geresnį maistą. Bandome jiems suteikti šilumos, – sakė Ž.Ilgauskas. – Po truputį auga. Bet krepšinyje reikia ir gynėjų. Ypač Lietuvai“.
Šeima tuomet planavo nuvesti jaunėlį į krepšinio treniruotes.
Kalbos pamokos – jos tomis dienomis Ilgauskų namuose vyko kiekvieną dieną. Jennifer vartė lietuvių kalbos žodyną, vaikai kartoja angliškus žodžius.
Nepaprasta būti mama, kai negali savo sūnums paaiškinti visko, ką norėtųsi.
Ištekėjusi už lietuvio J.Ilgauskas iš karto pradėjo mokytis lietuviškai. Pradžioje ji norėjo padaryti vyrui staigmeną, todėl nieko nesakiusi susirado išeivijos bendrijos mokyklą Klivlande ir tarp vaikų ėmė skiemenuoti pirmuosius lietuviškus žodžius. Paskui ji susirado asmeninį dėstytoją.
J.Ilgauskui buvo sunku taisyklingai asmenuoti veiksmažodžius, todėl atlikti pratimus padėjo „Didysis Z“. Tuomet jam namuose teko naujos, vertėjo, pareigos.
„Bet vaikai ir žmona turi savo kalbą: šešiasdešimt procentų lietuviškai, keturiasdešimt angliškai, – šypsojosi krepšininkas. – Vaikai dar nekalba angiškai, bet jau daug ką supranta“.
Deividas ir Povilas ėjo į amerikietišką darželį, kuriame auklėtojos džiaugėsi pamačiusios vaikus atvežusią įžymybę. Bet vietiniai buvo nelinkę spoksoti į žinomą šeimą, kai ši lipo iš didelio juodo „GMC Yukon“ visureigio.
„Amerikoje vaikų įsivaikinimas yra toliau pažengęs nei Lietuvoje. Tai nėra didelis stebuklas. Žmonės nežiūri akis išsprogdinę“, – 2009-aisiais sakė Ž.Ilgauskas.
Jis norėjo ramybės, kai pirmomis dienomis vaikai bandė įsikurti naujoje vietoje. Pradžioje jie nekvietė į svečius visų giminių ir draugų, nes norėjosi pabūti keturiese ir priprasti vieniems prie kitų. Berniukai greitai pajuto šilumą. Atrodė, kad jie čia visada ir gyveno.
„Jie priprato žymiai lengviau, nei tikėjausi“, – džiaugėsi krepšininkas, savo ilgomis rankomis pakeliantis berniukus kaip pūkelius.
Aukštaūgio kojos sveria turbūt daugiau nei abu vaikai. Įsitaisę ant didelių Ž.Ilgausko kelių jie vieną dieną apžiūrinėjo tėčio darbovietę – „Cavaliers“ treniruotę.
Krepšininkas pirmą kartą atsivedė vaikus į salę, kai prieš prasidedant sezonui komanda sukvietė savo sirgalius susipažinti su nauja sudėtimi.
Ž.Ilgauskas, gavęs naujas pareigas namuose, naujo vaidmens ėmėsi ir „Cavaliers“, nes klubas pasirašė sutartį su kitu vidurio puolėju, legendiniu Shaquille'u O'Nealu.
Kartais per rungtynes jis norom nenorom pažiūrėdavo į tribūną, kur jį palaikydavo žmona ir sūnūs. Jie ateidavo kone į kiekvieną mačą, bet iki galo neišbūna – per pertrauką važiuoja namo.
„Jie dar maži, reikia miegoti, bandome išlaikyti ritmą“, – tuomet aiškino tėvai.
Pramogų ir taip užtenkdavo. Didžiausia atrakcija vaikams būdavo kelionė į Majamį kartu su „Cavaliers“ komanda, privačiame lėktuve su didelėmis sėdynėmis, kurios panorėjus virsta lovomis.
Kol tėtis ruošėsi rungtynėms su „Miami Heat“, vaikai su mama pramogaudavo viešbučio baseinuose, lepindavosi saulėje tarp Floridos palmių.
„Nenorime laikyti vaikų uždarę Klivlande“, – sakė Ž.Ilgauskas.
Jis šypsojosi prisiminęs, kaip vieną pirmųjų dienų Jungtinėse valstijose berniukai, automobiliui išsukus iš namo kiemo, paklausė: „Ar tai vis dar Amerika?“
„Tai – didelė šalis“, – tuomet paaiškino Ž.Ilgauskas.
Krepšininko galva dažnai plyšo nuo klausimų, jo miego valandos sutrumpėjo, bet šviesios akys blizgėjo.
„Išsimiegu išvykose, – juokėsi tėčiu tapęs „Cavaliers“ žaidėjas. – Nebereikia ir migdomųjų tablečių. Miegu kaip užmuštas“.
Krepšininkas džiaugėsi namuose girdėdamas kitą naują kreipinį: „Tėti“.
„Esame dar labai nauja šeima, – šypsojosi Ž.Ilgauskas. – Vaikai bando pritapti prie naujo gyvenimo, o mes kasdien mokomės, kaip tapti geresniais tėvais“.
