Jaunas dienas atlikėja praleido Tauragės Taurų kariniame miestelyje. Šio miesto gyventojams ji nuo mažų dienų organizuodavo koncertus. Nors Liveta jau anksti žinojo, kad nori būti dainininkė, ji galvojo ir apie teisininkės karjerą – jos tėtis Tauragėje dirbo teismo vykdytoju, tačiau tėvai buvo išsiskyrę.
„Anuomet labai daug kas priklausė nuo to, kaip gyveno tėvai. Po mokyklos baigimo neišvykau niekur studijuoti, likau Tauragės politechnikume, kur mokiausi žemės ūkio elektrifikciją tam, kad gaučiau stipendiją ir padėčiau šeimai“, – pasakojo L.Kazlauskienė.
– Kokia buvo jūsų vaikystė?
– Mano vaikystė buvo nelengva – buvau tarybinių laikų vaikas. Su mamyte sunkiai vertėmės, gyvenome nuo jos algos iki algos. Kai gaudavau naują daiktą, būdavo tikra šventė, tačiau tam mamytė turėdavo nemažai pataupyti.
Pamenu, ji man nupirko naujas baltas basutes. Užaugau Tauragės Taurų kariniame miestelyje, kelias į mokyklą buvo pilnas šlako. Vos truputį paėjusi basutes valydavausi ranka, kad tik jos neapdulkėtų.
Po vasaros atostogų labai džiaugdavausi, nes jų metų atlikdavau įvairius smulkius darbus. Užsidirbusi kiek pinigų galėjau prisidėti prie šeimos biudžeto, padėti siuvėjai močiutei nusipirkti kokią gražesnę medžiagą, iš kurios jis man pasiūdavo ką nors puošnesnio.
Vaikystėje labai norėjau piešti, tapyti, lankyti būrelius. Būdama ketvirtokė lankiau pažengusių vaikų dailės klasę. Vis dėlto, mane iš šios klasės mokytoja išprašė – mama nespėdavo laiku susimokėti 12 rublių, kurie buvo skirti vatmanui, guašui, voverės plauko šepetėliams. Taupydavome, mamos nieko kito neprašydavau, tačiau mokytojai pasirodė kitaip. Ji apskritai nustebo kaip aš, tokia nepasiturinti, atsidūriau šioje klasėje.
Mokykloje socialinę atskirtį padėdavo atskirti uniformos, tačiau tam tikros jų dalys, turimi mokykliniai reikmenys išduodavo, kas yra iš turtingos šeimos ir kas – ne.
Į karinį miestelį dažnai atvykdavo vaikams ir saugusiesiems skirti spektakliai, koncertai iš tuometinio Leningrado, Maskvos. Anksčiau buvo tokia tvarka – visi artistai, muzikantai vykdavo linksminti kareivių. Dabar galvoju, kad tuo metu kariniame miestelyje galėjo apsilankyti ir Sofija Rotaru, Ala Pugačiova.
Žiemą miestelyje būdavo išliejamas ledas. Ant jo visi važinėdavosi su pačiūžomis, bet aš jų neturėdavau. Mama buvo nupirkusi „riestinkas“, kurios tvirtindavosi prie bato, bet buvo labai nepatogios, nukrisdavo. Laukdavau nakties. Kai visi sumigdavo, aš užsidėdavau tas „riestinkas“ ir eidavau pačiuožinėti. Dieną tai daryti man būdavo gėda. Tiesa, pasitaikydavo tokių, kurie man pačiūžas trumpam paskolindavo.
– Koks vaikas buvote?
– Visą laiką buvau rami, tyli, niekada nebuvau pikta, pavydi. Buvau kukli, švelni. Mane labai domino įvairūs menai. Draugę lydėdavau iki muzikos pamokų, atsisėsdavau prie muzikos mokyklos laiptų ir laukdavau, kol jai baigsis smuiko užsiėmimai. Patiko už durų sklindantis kalifolijos kvapas, girdima kakofonija.
Be to, labai mėgau organizuoti mūsų namo vaikų koncertus. Mūsų valytojai Adelei įduodavau pieštus koncerto plakatus, kuriuos paprašydavau pakabinti prie parduotuvės ir klubo. Vėliau tikrindavau, ar plakatai tikrai pakabinti. Į koncertus susirinkdavo ir 15, ir 20 žmonių su vaikais. Rusakalbės pardavėjos karininkų žmonos manęs net teiraudavosi, kada įvyks sekantis koncertas! Vaikams bilietas kainuodavo 10 kapeikų, o suaugusiems – 15.
Po koncerto brisdavome į per Tauragę tekančią upę Jūrą, kitame krante pasiekdavome Jovarus, kur nusipirkdavome „Vilnelės“ pyragėlių, aplietų šokoladu, limonado. Apsipirkę lipdavome ant seniai audros nuversto medžio ir visi pasivaišinę grįždavome namo.
Nesisekė tikslieji mokslai. Kartą matematikos mokytoja mane paliko po pamokų, užrakino klasėje ir pamiršo. Buvo žiema, paskutinis autobusas į karinį miestelį važiavo pusę dešimtos vakare. Prasidariau langą ir iššokau į prisnigusius krūmus. Kitą dieną pirma pamoka buvo matematika. Mokytoja mane apšaukė, pastatė į kampą, pyko, kad palikau atvirą langą. Po to ji prisiminė, kas visgi čia buvo nutikę.
Vaikystėje buvau ir labai jautri. Tikrai pergyvendavau dėl įvairių patyčių, įžeidinėjimų.
– Užsiminėte apie patyčias. Kodėl jų sulaukdavote?
– Patyčias patirdavau todėl, kad augau nepasiturinčioje šeimoje, jog tėvai buvo išsiskyrę. Patyčias patirdavau ir dėl putlių lūpų, mane vadindavo storalūpe. Tyčiodavosi ir dėl to, kad buvau itin jautri ir man greitai nurausdavo skruostai...
Viename name gyvendavome su mama Valerija, sese Laneda (55 m.), močiute Luiza ir seneliu Juozu. Mano močiutė buvo tremtinė, kadaise su trim vaikais ji buvo ištremta į Vokietiją. Senelis buvo kalėjęs Sibiro lageryje. Praėjus devyneriems metams, po Stalino mirties, jis grįžo į Lietuvą. 1,88 metro ūgio vyras svėrė 43 kilogramus.
Mano tėvai pasuko skirtingais keliais. Tuo laikmečiu vienai moteriai buvo be galo sunku išlaikyti vaikus ir ligotus tėvus, kurie ilgą laiką nesulaukė pensijos. Vis dėlto, mūsų šeima, kad ir neturtinga, buvo labai tvarkinga. Ypač tvarkinga buvo vokiško kraujo turėjusi močiutė. Ji kilusi iš Šilutės krašto vokiečių šeimos.
– Kas vaikystėje jums darė didžiausią įtaką?
– Mokykla, auklėtoja Nijolė Šimaitienė, kuri leisdavo papildomai užsidirbti piešiant plakatus. Įtaką darė drąsūs žmonės, mano močiutė. Ji man daug pasakojo apie karo metu su trimis vaikais nueitą kelią. Močiutė sakė, kad per Antrąjį Pasaulinį karą rusams okupuojant Lietuvą vokiečių tautybės žmonės turėjo 24 valandas pasitraukti iš Lietuvos. Mano mama pirmąsias mokyklos klases irgi baigė Vokietijoje.
Taip pat man įtaką darė talentingi žmonės. Nuo pat vaikystės dievinau Nelly Paltinienę, tris kilometrus bėgdavau pas tetą klausytis Nelės plokštelių. Tiek visiems įkyrėjau, kad plokštelės net buvo nuo manęs paslėptos. (Šypsosi.)
– Kuo norėjote būti užaugusi?
– Norėjau būti arba dainininke, arba teisėja. Tėtis Tauragėje dirbo teismo vykdytoju. Šiuo metu tai vadinama antstolio profesija.
Anuomet labai daug kas priklausė nuo to, kaip gyveno tėvai. Po mokyklos baigimo neišvykau niekur studijuoti, likau Tauragės politechnikume, kur mokiausi žemės ūkio elektrifikciją tam, kad gaučiau stipendiją ir padėčiau šeimai. Besimokydama sulaukiau dukros.
