Kaip jis pats sako, vaikystę dalijo į dvi dalis – vieną, kurią išgyveno būdamas ant scenos ir kitą, patirtą su kiemo draugais. Ir nors sėdėti vienoje vietoje Lukui nebuvo nei laiko, nei noro, jis neabejoja – jo vaikystė buvo nuostabi.
– Kaip prisimenate savo vaikystę? Kokia ji buvo?
– Turėjau nuostabią ir spalvingą vaikystę. Gal ir nebuvo tokia, kaip kitų vaikų, bet turėjau laiko būti vaiku. Kodėl ne tokia, kaip kitų vaikų? Nuo 4-erių metų jau pradėjau koncertinę veiklą Rokerio Luko vardu. Didesnę laiko dalį praleidau ne smėlio dėžėje, o repeticijų salėje. Dainų žodžių, šokių žingsnių mokymasis atėmė didelę dalį vaikiško laiko – pasilakstymus su vaikais kieme dažnai keitė repeticijos, koncertai, kelionės po Lietuvos miestus, interviu, festivaliai, fotosesijos, įrašų studijos.
Galiu teigti, jog vienu metu turėjau dvi vaikystes, tik viena reikalavo daug darbo, o kita davė galimybę džiaugtis vaikiškais momentais. Vis dėlto, visa koncertinė veikla ir sunkus tėvų indėlis davė tai, kuo šiandien galiu didžiuotis: stiprias charakerio savybes, saviugdą, nuolatinį tobulėjimą. Mano vaikystė buvo tiesiog nuostabi ir nieko nenorėčiau keisti. Esu labai laimingas ir didžiuojuosi tuo, kas esu.
– Kur ją leidote?
– Gimiau ir augau provincijoje, mažame miestelyje, apsuptame gamtos, upių ir tyro oro. Draugai, dviračiai, laužavietės, maudynių vietos, „tarzankė“ (tai yra virvė su medine rankena, pririšta ant medžio šakos, skirta įsisiūbuoti ir šokti į vandenį), ilgi vakarai. Kai buvau vaikas, gal ir kartais norėjosi gyventi dideliame mieste, tačiau dabar džiaugiuosi, kad gyvenau miestelyje. Būten čia patyriau tokias pramogas, kurių mieste tuo metu nebuvo. Turėjau laisvę, viskas buvo arti, pasiklysti nebuvo kur – tiesiog buvo saugu. Mano manymu, čia ir yra ta tikroji, vaikiška vaikystė.
Kaip ir minėjau, kita mano vaikystės dalis buvo kelionės, koncertai po visą Lietuvą. Nesibaigiančios ovacijos, plojimai per koncertus, užkulisiai, nuotraukos su gerbėjais, gėlės, plakatai, kasetės, kompaktinės plokštelės, rėmėjų dovanos, saldumynai po kiekvieno koncerto. Tai yra kažkas neįtikėtino. Vis tai prisiminęs pagalvoju – tai yra dovana.
– Koks vaikas buvote?
– Scenoje žiūrovai matė vieną mano asmenybės pusę, o kiemo draugai – kitą. Vaikystė buvo aktyvi, tad ir aš, kaip vaikas, buvau aktyvus. Net per daug aktyvus ir su tvirta nuomone. Jeigu visi vaikai žingsnį pirmyn, tai aš tris į priekį. (Juokiasi.) Namuose lipdavau sienomis, tiesiogine ta žodžio prasme, todėl tėvams buvo sunku su manimi susitvarkyti, reikėjo daug pastangų norint išauklėti mane geru vyru. Atvirai kalbant, buvau smarkus vaikas. Tėvams nebuvo lengva. Nebuvau labai probleminis, bet tėvams buvo, ką veikti. Minutei nusisuk ir jau problemų pridaryta (Juokiasi.)
Nežinau, gal prie tokių mano sąvybių prisidėjo tai, kad būdamas metukų aš jau aiškiai kalbėjau ir dainavau. Mėgau dėmesį, buvau ir esu drąsus, nelabai kuo išgąsdinsi, labai smalsus buvau, visur ir viską man reikėjo žinoti. Buvau visų draugas, su visais man reikėdavo susitikti, buvau puikus pašnekovas mūsų miestelio seniūnijoje, dažnai ten užsukdavau. Kai buvo 4-eri, esu pats vienas nuėjęs pas tetą, kuri gyveno už 4 kilometrų. Ėjau todėl, nes tetos vyras turėjo motociklą ir norėjau, kad mane pavėžintų. Įsivaizduokit mamos reakciją, kai sulaukė skambučio ir sužinojo, kad sūnus atėjo pas tetą į svečius.
Linksmų istorijų buvo daugybė. Pavyzdžiui, kai jau pradėjau suprasti, kad aš esu Lietuvoje žinomas dainininkas, savo vokalo mokytojai Danei Jurkšaitytei pasakiau, kad aš daugiau į repeticijas neisiu, atsibodo, pavargau, bet į koncertus toliau važiuosiu. (Juokiasi.) Buvo juoko. Kartais po koncertų taip stipriai būdavau nuvargęs, jog besėdint užmigdavau ir tekdavo į finalines dainas mane neštis ant rankų miegantį.
Teko ir teisme pabūti už langų išdaužymą – dar kartą tėvams staigmeną padariau. Buvo visko, bet niekada nebuvo abejonės meile tėvams. Gal ir ne visada klausydavau, bet visada girdėjau, ką jie sakė, visus patarimus ir visas pastabas. Tie, kas mane pažįsta, žino, kad man šeima ir jos vertybės gyvenime yra numeris vienas. Kaip bebūtų, kieme draugai matė vieną mano asmenybės pusę, o scenoje žiūrovai – kitą.
– Ko iš vaikystės pasiilgstate labiausiai?
– Labiausiai pasiilgstu to nerūpestingumo jausmo, nieko negalvojimo, kvailiojimo. Kai gali viską daryti ir apie nieką negalvoti. Keista, nes kai esame vaikai norime greičiau suaugti, o dabar norėčiau bent trumpam grįžti į vaikystę. Žmona irgi juokiasi, nes kartais vis dar perku vaikiškas sultis su šiaudeliu. (Kikena.) Pasiilgstu koncertinės veiklos – nors tai ir juodas darbas, bet vis dėl to jis teikė džiaugsmą ir malonumą. Bendrauti ir linksminti žmones yra nuostabu. Jaudulys lipant į sceną – sentimentai. Grįžti į tai šiandien dienai sudėtingiau – viskas sukasi ir keičiasi beprotišku ritmu. Nebeužtenka tik gerai dainuoti – turi turėti istoriją, turėti, ką papasakoti, būti įdomia asmenybe.
– Koks žmogus vaikystėje jums darė didžiausią įtaką?
– Vienareikšmiškai – tėvai. Mama atsisakė savo svajonių ir dirbo su manimi, o tėtis rūpinosi mumis visais. Neleido man nuklysti, saugojo, kad ir sunku buvo, bet šiandien jie manimi džiaugiasi ir didžiuojasi. Ir tą parodžiau savo darbais, savo sukurta asmenybe, savo pagarba ir meile jiems. Mama išmokė, kas yra meilė, šiluma ir kaip svarbu būti šalia. Tėtis išmokė, kas yra kantrybė, ramybė, darbas ir, svarbiausia, – humoras bet kokioje gyvenimo situacijoje.
– Kokios jo pamokos įstrigo labiausiai?
– Tai, ką tėvai išmokė apibūdinsiu trumpai: „Būk kuo tik nori būti gyvenime, bet svarbiausia būk geras sau ir kitiems. Visgi nepamiršk kovoti už save, jeigu to prireiks“.
– Kokių klaidų nenorėtumėte, kad kartotų jūsų vaikai?
– Norėčiau, kad mano vaikai nebijotų rizikuoti ten, kur aš galbūt pabijodavau, norėčiau, kad viską pradėtų kuo anksčiau, čia ir dabar, galbūt ne taip, kaip aš kartais atidėliodavau darbus, verslo idėjas, pramogas ir kitą. Visas žinių ir patirčių bagažas susideda ne iš laukimo, o iš darymo, klydimo ir darymo iš naujo. Tai, ką aš padariau ar sukūriau šiandien būdamas 29-ejų metų, dabar drąsiai sakau, galėjau padaryti ir 20-ies metų, todėl savo vaikams norėčiau palinkėti to paties.
