Dvejus metus atkakliai grūmęsis su neišgydoma liga – motorinių neuronų degeneracija, Darius užgeso rugpjūčio 10 dieną vienoje Šveicarijos klinikų, kur buvo ketinama tęsti palaikomąjį gydymą kamieninėmis ląstelėmis. Kodėl ši liga pasiglemžė valingą ir fiziškai ištvermingą žmogų?
„Darius niekada nebuvo mano mokinys. Jis buvo mano Mokytojas, pašėlusiai anksti suvokęs, kas svarbiausia žmogaus būtyje“, – sako D.Montvilą mokiusi Violeta Tapinienė.
Kur slypėjo su nepagydoma liga atkakliai kovojusio D.Montvilos stiprybės, atsakomybės paslaptis? Kas išugdė tokį jo charakterį – pasirinkti sunkiausiai įveikiamą tikslą ir jį pasiekti? Rasti išeitis net akligatvyje? Nebijoti iššūkių ir visada siekti būti vienu žingsniu priekyje?
Pagaliau – degti gyvenimu ir dalintis juo su kitais? Ir kokia galėjo būti ligos, pasirinkusios tvirtą, fiziškai stiprų žmogų, priežastis?
Jurga Montvilaitė-Stephenson, sesuo
„Dariui buvo gal 6 metukai, kai šeimą paliko tėtis. Mama ėmėsi atsakomybės išauginti sūnų kaip vyrą, atsakingą žmogų. Vasaromis mes net 14 dienų išsiruošdavome į žygį, plaukdavome valtimi. Dažnai – Lakajos upe. Ji paskyrė tik 10 metų Darių kapitonu. Darius būdavo atsakingas už visus sprendimus – kur sustoti, statyti palapinę, kaip įveikti upės akmenis ir kilusias audras. Mes visada laukdavome jo sprendimo, ir jis nuspręsdavo. Atsakomybė nuo mažens formavo jo charakterį.
Vaikystėje jis nebuvo labai stiprus, dažnai sirgdavo, mokykloje patirdavo ir patyčių. Vienąkart vyresni mokiniai jį nustūmė nuo laiptų. Atbėgau padėti – Darius gulėjo ant grindų be sąmonės. Jis nesiskundė, tik paklausė mamos – ką man daryti? Ji patarė eiti treniruotis. Ir Darius 2 metus lankė dziudo treniruotes, kad išmoktų apsiginti. Vėliau lankė irklavimą, plaukdavo bet kokiu oru. Taip stiprėjo jo kūnas ir dvasia.
Aš visada sakydavau broliui – pailsėk. Bet jis nedarydavo jokių pertraukų, jokių nuolaidų sau. Netausojo savęs. Visur jo buvo daug. Gal per daug.
Esu įsitikinusi, kad Dariaus ligą prišaukė ilgalaikiai stresai ir įtampa. Gal paskutinis taškas buvo 2018 metų sausį plaukimas jachta „Ambersail“. Kai reikėjo gelbėti už borto į audringą vandenyną iškritusį draugą.
Esu pati medikė, žinau, kad po didelių stresų organizmas lyg ir įstringa tokios būklės, sunku iš jos išeiti. Kitas pasaulis tampa nebesuvokiamas.
Ir tada atsiveria kelias autoimuninėms ligoms. Netrukus jis tapo ir „Ignitis“ generaliniu direktoriumi. Kaip buvo galima patempti tokius krūvius? Nors sakydavo, kad nestresuoja, bet pusmetį beveik nemiegojo. O dar nuolat griebdavosi fizinių krūvių. Jis tiesiog degė kaip fakelas.
Savo ligą jis priėmė su visu pabaigos tašku. „Nėra nei vieno atvejo, kad kas nors būtų ją įveikęs“, – pasakė man ir 90-metei mamai. Jis tik sprendė, ką pats gali dar padaryti. Ir darė. Ramiai ir be skundų.“
Vladas Kojala, draugas ir buvęs kolega
Dukart per savaitę gal 1,5 metų Neries pakrante net 8 km riedėdavo elektrinis vežimėlis. V.Kojala veždavo savo draugą į nuotaikingas keliones.
„Mus stabdydavo tik lietus ir sniegas, nes vežimėlis bijo drėgmės. Darius ilgai stengėsi pats valdyti vežimėlį likusiais rankos pirštais, bet vėliau nebepajėgė, teko patikėti man. Taip, jis jau nebekalbėjo, savo monologus varydavau pats vienas. Bet juk girdėdavo, linktelėdavo. Taip aptardavome visus įvykius, politiką. Jis taip smalsiai, su tokiu džiaugsmu žvelgdavo į pasaulį, pro kurį mes tik riedėdavome...
Apie savo ligą jis man ir žmonai Eglei pasakė gal pirmiesiems. Atvažiavo pas mus su žmona Rasa į svečius, kažką gurkšnojome, ir jis taip ramiai pasakė: „Jei turėsiu vaistų, gyvensiu gal 10, 15 metų. Ilgai“. O jam buvo tik 55– eri.
Vėliau jis niekada savo ligos neaptarinėjo. Suvokė, kad tų 10 metų tikriausiai neturi...
Darius labai mus nustebino, kai grįžo po plaukimo „Ambersail“ jachta. Esu įsitikinęs, kad jį paveikė ten išgyventas stresas, kuris ir išprovokavo ligą. Jis grįžo pražilęs ir nenoriai pasakodavo apie tą plaukimą. Kaip žmonės nenori pasakoti apie karą...
Prieš jam išvykstant į Šveicariją pabandyti dar ligą pristabdyti gydymu kamieninėmis ląstelėmis, jis akimis valdomu kompiuteriu parašė man tokią žinutę:
„Vladai, ačiū už pasivažinėjimą šiandien, ir dabar bus kokių trijų savaičių pertrauka. Mano liga ėmė greitėti, sukelia daug nerimo. Su Rasa bandysime nuvažiuoti į Šveicarijos kliniką pasikonsultuoti ir gal pabandyti inovatyvų gydymą. Vilčių mažai, bet kitų variantų irgi nieko nėra... Susirašysim.“ Bet jau nebesusirašėme.
