Joje pamatysime pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio grožio konkursų spindesį ir skurdą, laikmečio socialinių kontekstų komiškumą ir absurdą.
J.Staselis 1992–2005 metais buvo dienraščio „Lietuvos rytas“ fotožurnalistas, parodoje eksponuojamos 1992 – 2000 metais jo sukurtos fotografijos.
„Ši paroda reportažinės fotografijos priemonėmis demonstruoja, kad ne tik grožio konkursų pasaulis gali būti eksponuojamas kaip iliuzinis, dirbtinis, apsimestinis, nuolat kintantis kaukių – socialinių vaidmenų kaleidoskopas.
Fotografijose socialinė tikrovė iškyla kaip nesibaigiantis kaukių balius, kaukių karnavalas. Nekaltos ir plėšrios, siekiančios išgarsėti ir ištekėti, sėkmės ir vyrų ieškančios merginos. Besimatuojančios smunkančias, krentančias grožio karalienių kaukes.
Veikėjai, susigraudinę nuo savo damų apžavų ir bandantys apsimesti tikro grožio mecenatais ir bešališkais vertintojais. Vilkai, besislepiantys už groteskiškų netikrų avinėlių kaukių.
Fotografai paparacių kaukėmis, fototechnikos dėka trumpam įgyjantys mistinių galių – išryškinti, padidinti, pagražinti, pagerinti, o gal net ir padedantys laimėti grožio konkurse.
Eiliniai žiūrovai, varvinantys seiles ir tenkinantys savo erotines fantazijas, pretenduojantys į grožio konkursų liudininkų ir beveik dalyvių vaidmenis.
Nepriklausomybė jau iškovota, bet demokratiją dar teks susikurti, ir ji neatsiras iš karto, burtų lazdelės ar konstitucijos mostelėjimu. Ir tos demokratijos dar taip nedaug. O taip norisi stebuklo.
Nors pusdieniui, nors trumpam – apsimesti, įgyti ypatingų galių ir savybių, susikurti iliuzinį, dirbtinį spektaklio, vaidinimo, karnavalo pasaulį, kad galėtum įveikti kasdienybės pilkumą, nuobodulį, porevoliucinės depresijos apatiją ir nusivylimą.
Apsigyventi Venecijos karnavale, Milano madų ir mafijos dekoracijose. Užsimiršti cirko klounadose, burtininkų ir magų pranašystėse. Staiga išsiskirti iš minios, pademonstruoti savo pinigų, kūnų, jėgos pranašumą lėtos kasdienybės pasaulyje.
Fotografas kaip to iliuzinio spektaklio magas ir šiek tiek – apsimetėlis, kaip tarpininkas, mediumas tarp grožio ir kasdienybės pasaulio. Tuo metu dar nėra socialinių tinklų, nėra instagramo, todėl laikraščių reportažai ir televizijų transliacijos būdavo visa tai, kas pasiekdavo visuomenę.
Jei televizijos operatorių darbas būdavo kiek mažiau pastebimas (kada kamera pradeda filmuoti ir kada baigia), tai fotografų blykstės išduodavo akimirkos fiksavimo momentą: fotografas visada būdavo čia ir dabar, ypač repeticijų ar pasiruošimo metu. Kartais jis dėvėdavo patarėjo ir padėjėjo kaukę, kartais – vos ne būsimo princo ant žirgo, kartais vaidindavo chuliganą, nes, siekiant vizualumo, grožio karalienių konkurso dalyvėms reikėdavo perduoti nelabai malonias choreografo ar režisieriaus pastabas.
Fotografui tenkantis tarpininko, mediumo vaidmuo leido dalyvauti abiejose proceso pusėse ir metai iš metų vis labiau suprasti šio abipusio „žaidimo“ vingrybes.
Šios parodos subjektas – tai fotografas su mediumo kauke – tarpininko tarp tikro ir iliuzinio grožio pasaulio, šiandien keliaujantis kelių dešimtmečių vizualinio archyvo aktyvuotomis reminiscencijomis.
Ironiškai, bet ir su liūdesiu, su neišsipildymo ilgesiu stebintis besikeičiančius socialinės tikrovės pavidalus – jis stebi ir stebisi, jis stebi ir stebina mus visus demonstruodamas ir preparuodamas – kaukes ir vaidmenis – lyg ir nutolusiame, bet vis nesibaigiančiame kaukių baliaus spektaklyje“. /Liutauras Degėsys/.
