Mišias už mirusįjį Vilniaus arkiatedroje bazilikoje laikė kunigas Ričardas Doveika.
Penktadienį popiet gerbėjai, kolegos ir bičiuliai Anapilin iškeliavusį aktorių išlydėjo į paskutinę kelionę.
Menininkas palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
Lietuvių atmintyje jis išliks Tadas Blinda. Toks – nepalaužiamas, nepaperkamas, tvirtas kaip lietuviškas ąžuolas, tiesus ir teisingas – gyvenime ir kūryboje buvo svieto lygintoją nepamirštamai įkūnijęs aktorius V.Tomkus.
Menininkas paliko šį pasaulį vos kelios dienos iki savo 82-ojo gimtadienio.
Vaidmenys reikalavo drąsos
Dešimtmečius teatro salėse ir filmavimo aikštelėse praleidusio V.Tomkaus vaidmenų kolekcija sunkiai aprėpiama. Kartais jų turėdavo tiek, kad kelionėse susimaišydavo ne tik drabužiai, daiktai, bet ir scenarijai.
„Lagamine gulėdavo kokių trijų filmų scenarijai. Vakare vaidini spektaklyje, o anksti ryte išskrendi filmuotis. O kiek miegota oro uostuose ant laiptų, palangių...
Visus vaidmenis mylėjau. Būdavo, kad jie ir ne itin patikdavo, bet gaudavai – ir reikėdavo vaidinti, kuo geriau įsikūnyti į personažą“, – yra pasakojęs „Lietuvos rytui“ V.Tomkus.
Per savo karjerą jis išmaišė gausybę pasaulio šalių, įkopė į didžiausias teatro scenas, vaidino įvairiuose filmuose, ryžosi net ir, atrodytų, beprotiškiausiems vaidmenims – šokti į važiuojantį traukinį ar atšiaurų rudenį nerti į šaltas Baltijos jūros bangas.
Jaunystėje V.Tomkus dažnai lankėsi Rusijoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, kitose šalyse. Pasak menininko žmonos, taip pat aktorės Lilijos Mulevičiūtės-Tomkienės, vyrui sugrįžus iš gastrolių namuose būdavo chaosas – vėl reikėdavo vienam prie kito priprasti.
Bet poros neišskyrė nei atstumai, nei gyvenimo audros – per 50 metų juodu žengė gyvenimo keliu drauge.
Personažas davė pravardę
V.Tomkaus biografijoje – beveik 100 vaidmenų kine, dar tiek pat teatre.
Visi serialų mėgėjai prisimena jo Boleslovą Sauliaus Vosyliaus 1993–2016 metais televizijoje režisuotose „Giminėse“ ir „Atžalose“. Tačiau joks darbas artistui neatnešė tokios šlovės ir populiarumo kaip 1973-iaisiais jo sukurtas svieto lygintojo Tado Blindos vaidmuo režisieriaus Balio Bratkausko keturių serijų televizijos filme.
„Virpėdama žiūrėdavau į Vytautą ir negalėdavau atitraukti akių nuo to galingo, šmaikštaus, neieškančio žodžio kišenėje, talentingo ir geraširdžio žmogaus, kuris po režisieriaus ištarto magiško žodžio „Kamera!“ akimirksniu įsikūnydavo į gaivališką, ugningą, negailestingą arba sukrečiamai netekties skausmą išgyvenantį Tadą Blindą“, – tokį aktorių prisimena jo kolegė ir partnerė šioje juostoje Janina Matekonytė.
Pakerėtas Šuminų gamtovaizdžio, kuris įamžintas filme „Tadas Blinda“, aktorius netrukus įsigijo čia pirtelę ant ežero kranto.
Iki pat šių dienų plaukiantys baidarėmis Baluošo ežere stabtelėdavo ties Tomkų pirtele pasiteirauti: „Kur Blindos vila?“, norėdavo atminimui nuotraukos su T.Blindos personažą įkūnijusiu V.Tomkumi. Ypač prie Šuminų pušies, kurią daugelis atsimena iš filmo „Tadas Blinda“.
Čia prabėgo daug V.Tomkaus atostogų ir laisvadienių. Aktorius mėgdavo sodyboje meistrauti, sodininkauti, anksti ryte šokti į valtį ir plaukti spiningauti.
Į kaimą pabendrauti su vaišingu menininku būriais traukdavo svečiai: sodyboje rūkdavo laužai, o namelyje ant krosnies keptuvėje čirškėdavo šviežiai ištrauktos žuvys, puoduose kunkuliuodavo žuvienė.
V.Tomkus ilgai buvo pravardžiuojamas Blinda.
Išliko svieto lygintojas
„Tadas Blinda ir gyvenime mane vertė elgtis taip, kaip elgtųsi jis. Daryti tvarką, ieškoti teisybės.
Jei gatvėje matydavau, kad ką nors skriaudžia, įsikišdavau, negalėdavau praeiti pro šalį. Kaime ežere gaudydavome brakonierius. Tiesiog negaliu praeiti pro netvarką“, – yra pasakojęs „Lietuvos rytui“ menininkas.
Svieto lygintojo temperamentą ir išradingumą pajuto ir teatro bendruomenė. Nepriklausomybės pradžioje V.Tomkus buvo sumanęs drastišką teatro akciją – blizgino žiūrovams batus prie paradinio įėjimo į teatrą. Taip jis išreiškė nepritarimą teatre vykdomoms reformoms.
Aktoriaus kolegos pabrėžė, kad būdamas jautrus neteisybei, turėdavęs tvirtą nuomonę ir kebliose situacijose V.Tomkus niekada nebūdavo piktas.
Paskutiniais gyvenimo metais artistas jau ne itin domėjosi tuo, kas vyksta pasaulyje.
„Viskas pažįstama, viskas suprantama, viskas atsibodę. Daug kolegų nebėra. Gaila, bet toks gyvenimas... Tokia kelionė – gyveni ir žiūri į tą kalniuką, kada žemyn pradėsi leistis. Viskas buvo, viskas praėjo... Nebebus jau“, – dar neseniai filosofavo V.Tomkus.
Išgarsėjo ne tik Lietuvoje
V.Tomkus gimė 1940-ųjų liepos 29 d. Radviliškyje, 1961 m. baigė Lietuvos konservatoriją.
1961–1962 m. jis vaidino Šiaulių dramos, 1962–1970 m. - Kauno dramos teatre.
1971–1992 ir 1999–2014 m. aktorius kūrė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Tarp ryškiausių šio laikotarpio jo personažų – Falstafas (W.Shakespeare’o „Vindzoro šmaikštuolės“), Laurynas (Just.Marcinkevičiaus „Katedra“), Žaldokas (B.Dauguviečio „Žaldokynė“), Klarensas (W.Shakespeare’o „Ričardas III“), Levukas (J.Dautarto „Paskendusi vasara“).
1992 m. drauge su bendraminčiais V.Tomkus įkūrė teatrą „Vaidilos ainiai“, kuriame vaidino iki 1999-ųjų.
Kinas leido V.Tomkui išgarsėti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jis dirbo su režisieriais R.Vabalu („Žingsniai naktį“, „Birželis, vasaros pradžia“), V.Žalakevičiumi („Niekas nenorėjo mirti“), M.Giedriu („Nesėtų rugių žydėjimas“), estu V.Käsperu („Gladiatorius“, čia vaidino su latvių teatro ir kino žvaigžde V.Artmane), latviu A.Brenču („Būti nereikalingam“, „Ralis“) ir kitais.
1980 m. V.Tomkui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto vardas, 2004 m. įteiktas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžius, 2007 m. suteiktas Radviliškio rajono savivaldybės garbės piliečio vardas.
