Į parodos pristatymą atvyko prodiuseriai Dominykas Kubilius ir Laura Paukštė, kaskadininkas, karatė čempionas Darius Petrikauskas su žmona Ieva, menininkas Algis Kriščiūnas, solistas Rafailas Karpis, advokatas Karolis Rugys, dainininkė Erica Jennings, verslininkas, sunkiaatletis Ramūnas Vyšniauskas su sūnumi Ąžuolu ir kiti.
Liepos 21 d. 1940 m. taip vadinamas, marionetinis „Liaudies seimas“ paskelbė į TSRS, Lietuva neteko suvereniteto.
Tuskulėnų dvare atidaryta nuolatinė okupacijų ir laisvės kovų istorijos muziejaus ekspozicija apie sovietmečio žmogų.
Per trimis lygmenimis išdėstytus eksponatus rodoma, koks buvo sovietinis pilietis, liaudies žmogus – per simbolius ir daiktus pasakojama, koks buvo rezultatas sovietinio totalitarinio režimo pastangų įdiegti naują, pirmiausia pačio režimo politiką atitinkančią ir pateisinančią kultūrinę aplinką.
Viršutinėje ekranų ir eksponatų dalyje – tai, kas buvo matoma viešai, oficialiai skelbiama ir propaguojama; per vidurį – tai, kokia buvo žmonių kasdienybė, kas buvo laikoma „normaliu“ dalyku; apačioje – sovietinio „normalumo“ nukrypimai: nuo nusikalstamumo iki nepasidavimo ar priešinimosi sistemai.
Apatiniai eksponatai vertingiausi, tačiau jiems skirti laiko ekspozicijoje nepatogu – tai turi priminti, kaip liaudies kultūra dvasiškai ir fiziškai laužė žmogų.
Ekspoziciją sudaro penkios temos: kultūra, kasdienybė, religija, tapatybės perdarymas, moralės ir vertybių kaita.
Taip pat yra atskira erdvė konkrečių žmonių prisiminimams su realių kasdienybės didvyrių ir režimo tipažų portretais.
Kodėl toks muziejus?
Kaip sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys: „simboliška, kad šis muziejus yra Tuskulėnų parke, toje erdvėje, kur okupantai slapčia užkasinėjo pirmais okupacijos metais KGB kalėjime sušaudytas savo aukas.
Taip pat simboliška, kad ekspozicija yra įrengta buvusiame dvare ir taip atspindi to laikmečio esmę – tikruosius namų šeimininkus sovietai išvarydavo iš namų ir juos naikino, trėmė, o jų būstuose ir žemėse prievarta kūrė savo fantasmagorišką pasaulį, kuriame išvarytų, sunaikintų šeimininkų vaikai turėjo virsti nemąstančiais robotais, pamiršusiais savo tikrąją istoriją, Tėvynę, papročius.
Buvo kuriama sovietinė laboratorija, kur įvairiais prievartiniais būdais – tiek fiziniais, tiek moraliniais – buvo stengiamasi išugdyti naują žmonių rūšį – homo sovieticus: spaliukus, pionierius, komjaunuolius, komunistus ir kitus besąlygiškai paklusnius sovietinius piliečius.
Šį istorinį dvilypumą sėkmingai pavyko pavaizduoti ekspozicijos kūrėjams, nes pakėlus galvą už komunistinės laboratorijos lubų matosi buvusio pasaulio – dvaro – fragmentai.“
