Įspūdžiais iš ligoninė palatos moteris aktyviai dalijosi socialiniuose tinkluose. Šmaikštumo kupinuose įrašuose V.Baublienė negailėjo gražių žodžių operaciją jai atlikusiam profesoriui, likusiam ligoninės personalui.
„Po dviejų pertvarų operacijų jau susitaikiau su situacija, kad sloga ne kaip „pas žmones“: kad nuo vyno, šalčio, karščio, kvepalų, kondicionieriaus, gulėjimo, sėdėjimo, nuo bet ko nosis šlykščiai užsikemša ir ilgam.
Pripratau, kad kartais negaliu skaityti teksto į mikrofoną, kad kalbu per nosį ir visi visada klausia, ar peršalai, kad vidury spektaklio (ypač po karšto šokolado) iš nosies ima tekėt upės ir taip toliau. Kas turi tokią problemytę, supras.
Ir taip buvo daug daug metų, kol vieną dieną man neištraukė galinio nusigyvenusio danties ir nenuėjau dėt implanto. O tada prasidėjo antra serija. Gręžė, pragręžė kaulą ir sako: „O, kažkas yra sinuse!“ Žodžiu, implanto neįdėjo, viską užsiuvo, liepė eit ieškot laimės pas LOR’us.
Trečia serija prasidėjo kai atsidūriau pas profesorių Eugenijų Lesinską. Klausiu: „O ką jūs darytumėt, jei tai būtų jūsų nosis?“ – Neabejotinai operuočiau. Tai ir nesuabejojau. Juolab, kad visi draugai dr. sakė – Lesinsko auksinės rankos, – ketvirtadienio popietę pasakojo ji. – Bakstelėjo į veną, pora ratelių akyse apsisuko ir jau girdžiu seselę pooperacinėje: „Kaip jaučiatės?“ Kaip čia pasakius, jaučiuosi kaip priklauso po tokio reikalo: gerklė peršti, seilės nesiryja, nosis užblokuota. Bet kaip linksma! Atrodo, tuoj eisiu baliavot.
Po poros valandų atsipaipaliojau po narkotinės apgaulės, pasižiūrėjau į veidrodėlį, norėjau klaust kas pasaulyje gražiausias, bet aišku ir taip. Tai paklausiau į palatą užsukusio profesoriaus, kada leis namo“.
Kitą dieną V.Baublienė pasakojo apie tai, su kokiomis sąlygomis ligoninėje susiduria pacientai.
Anot žurnalistės, ligoninėje tikrai yra vienviečių palatų, o ir neretai kritikuojamas ligoninės maistas jai pasirodė ne prastas.
„Operacinėj – kaip kosminiam laive. Kiek aparatų ir triūbelių, mama mia! Kiek personalo šoka aplink vieną žmogų! Nespėjau stipriau apsidairyt. Galėtų, kai neužimtos operacinės, daryt ekskursijas, kad žmonės pamatytų, kaip progresyviai panaudoti jų mokesčiai.
Tempas operacinėj kaip prieš raketos startą. Viens du supakavo, paguldė, pririšo, prijungė visokių hi-tec’u, ranką liepė įkišti į kelnes, gal kad nemojuočiau kalbėdama per miegus. Į kitą – kateterį, pradėjo lašint. Dar kaukę ant veido ir ciao! Skrendam!
Tik suprantu, ligoninės ligoninėms nelygu. Bet jei rajonuose uždarinėja moderniai įrengtas ir hi-tec’ais aprūpintas ligonines, tai velniai griebtų. Progresas yra turėti aukšto lygio gydymą visur, ne tik sostineje. Ar ne? Turbūt jau pasibaigė linksminančių dujų poveikis“, – gero humoro jausmo nestokojo V.Baublienė.
