Liepos pabaigoje abu aktorius – Adriją Čepaitę ir Andrių Žebrauską bus galima sutikti Asvejos regioniniame parke, kur jau vienuoliktą kartą vyks sąmoningo gyvenimo būdo festivalis-stovykla „Masters of Calm“.
A.Čepaitė festivalio dalyvius kvies į „Įsikūnijimo praktiką“, o A.Žebrauskas pristatys savo autorinį emocinio intelekto ugdymo metodą ir žaidimą „Godopoco“.
Teatras manęs nemylėjo
Ir Adrija, ir Andrius nuėjo ilgą kelią, kol tapo tuo, kuo yra šiandien – žinomais mokytojais, kurie įdėmiai pažvelgti į save moko ir kolegas aktorius, ir politikus, ir verslininkus, ir karininkus.
„Viešasis kalbėjimas mane supažindino, sujungė su plačiąja visuomene, – sako Adrija. – Ir, kad ir kaip būtų keista, tame, rodos, visiškai svetimame man pasaulyje pasijutau savesnė nei teatre. Jaučiu nepaprastą pasitenkinimą, kad galiu daryti tai, ką noriu, – scenoje, savo gyvenime, savo veikloje. Man nebereikia svarstyti, ką žmonės pagalvos? Man nesvarbu, ką jie pagalvos! Tie, kuriems patinku, patys pas mane ateina. Taip jaustis yra visiška laisvė.“
Pastaruoju metu Adrija ir Andrius vis rečiau pasirodo teatro scenoje. Abu sako, kad netikėtai prasidėjusi mokymo ir dalijimosi žiniomis veikla juos įtraukė, pasigrobė ir atvedė į visiškai kitokį nei teatras pasaulį.
„Buvo laikas, kai svarsčiau visai trauktis iš teatro, – vaidmenų turėjau mažai, trūko veiklos, jaučiau, kad savęs nerealizuoju“, – prisipažįsta A.Čepaitė.
Tuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ji jau dėstė aktorystės meną ir scenos kalbą. Kartais nutikdavo taip, kad žmonės prašydavo padėti jiems pasirengti svarbiam pasisakymui – konferencijoje, rezultatų pristatyme, diskusijoje.
Per vieną iš konferencijų Adrija susipažino su Jurga Varanaviče – moterų lyderystės akademijos „Go Forward Academy“ įkūrėja.
Sako, būtent Jurga padėjusi suprasti, kad Adrija gali mokyti kitus, jai tai duota.
„Netrukus stipriai įsitraukiau į mokymų veiklą, mane skatino tai, kad esu kviečiama, reikalinga. Štai, ko man trūko teatre – kad mane mylėtų!“ – atvirai sako.
Šiandien Adrija tikina verslą geriau suprantanti nei teatrą.
„Verslas mane užbūrė, – sako, – aš įsimylėjau verslą, įsimylėjau žmones, dirbančius versle. Mane veža žmonės, brandinantys milžiniškas idėjas, o paskui jas įgyvendinantys. Versle žmonės prisiima didžiules rizikas, atsakomybę savo kailiu ir finansais, o teatre to nėra. Supratau dar ir tai, kad verslo aplinkoje daug mažiau narcizų. Čia viskas paprasta – sistemos, struktūros, taisyklės, atsakomybė ir finansai, kuriuos arba sugebi valdyti, arba nesugebi. Taip, pinigai suteikia daug laisvės, kartais ir arogancijos. Taip, verslininkai kartais labai tiesūs, kartais gal kiek per grubūs, kartais – per paprasti, bet susidūrusi su tokiais žmonėmis aš supratau, kad noriu iš jų mokytis, noriu būti šalia, noriu suprasti, kaip jie mąsto. Man patinka jų energija, man patinka jų valia, aš dievinu punktualumą ir nesuprantu, kaip teatre galima vėluoti valandą.“
Adrija džiaugiasi turėdama didžiulį bendraminčių ratą. Jis parodo jai kryptį ir atveria daugybę naujų durų. Jame – žmonės, besikeičiantys patys ir norintys keisti kitus.
Aktorė įsitikinusi, kad sąmonės transformacija šių laikų pasaulyje yra labai svarbi. Būtent tokia transformacija žmonėms padėtų išvengti dvasinės arogancijos ir narcisizmo, kurio aplinkoje yra nepaprastai daug.
„Mes visi esame susiję, supainioti viename tinkle, – sako Adrija. – Esame panašūs ir turime tą patį tikslą – visi norime meilės.“
Kai save kontroliuojame, dingsta nuotykis
Aktorius A. Žebrauskas prieš du dešimtmečius jo gyvenime atsiradusią improvizaciją irgi vadina dėsningu atsitiktinumu.
Gilintis į improvizaciją, skaityti apie ją ir jos mokytis aktorius pradėjo po paskutinio Vilniuje vykusio legendinio „Life“ teatro festivalio, kuriame lietuvius aktorius improvizacijos meno mokė iš užsienio atvykę dėstytojai. Jie sugebėjo Andrių sudominti ieškoti žinių ir patį daug mokytis.
Pradėjęs dėstyti improvizaciją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Andrius sako, kad šis darbas iš pradžių jam nepatikęs, tačiau pamažu atsivėrė neįtikėtinos improvizacijos erdvės.
„Man patinka, kad dėstydamas, dalyvaudamas mokymo ir dalijimosi procese pamiršti save. Sieki perduoti žmonėms žinias, atskleisti jų galimybes ir tai labai smagu. Esu tikras: kai žmogus pamiršta save, jis laimi“, – šiandien jis sako.
Improvizacijos studijos ir kartu su kolegomis įkurtas improvizacijos teatras „Kitas kampas“ aktorių A.Žebrauską atvedė į neurolingvistinio programavimo studijas.
Pasaulyje XX amžiaus pabaigoje itin išpopuliarėjusi taikomosios psichologijos kryptis mėgina atsakyti į klausimą, kodėl sėkmingi žmonės yra sėkmingi ir kaip būtų galima, apibendrinus jų patirtis, tos sėkmės išmokyti kitus.
Daugybę metų paskyręs studijoms ir improvizacijai šiandien Andrius sako, kad suaugusieji praranda gebėjimą improvizuoti, jie nori kontroliuoti savo veiksmus, pojūčius, jausmus.
Kontrolė tarsi suteikia saugumą, tačiau kartu prarandamas spontaniškumas, nuotykis, o džiaugsmą keičia įtampa.
„Mes tarsi norime visada būti pasirengę, viską kontroliuoti, kad tik planai negriūtų, kad mes nesusimautume, kad iš mūsų nesijuoktų ir mes nekentėtume. Juk mes tikrai nenorime kančios! Įdomus dalykas – kai susigrąžinti spontaniškumą, pradedi nebijoti, kad susimausi. Net ir susimovęs atsiprašai, kitą kartą, žiūrėk, nebesusimauni. Be jokios abejonės, kad pasiektum tokią būseną, reikia šiek tiek patirties. Tai mes ir veikiame per stovyklas, – mokomės nebūti tobuli“, – apie savo darbą pasakoja A.Žebrauskas.
Festivalyje „Masters of Calm“ Andrius pristatys savo sukurtą vaidmenų žaidimą „Godopoco“.
Aktorius ir emocinio intelekto lavinimo mokytojas sako, kad labai svarbu mokytis savo emocijas užčiuopti pačioje jų gimimo pradžioje: „Svarbiausių žmogaus emocijų skaičiuojame 8 ar 12, tačiau jų atspalvių yra kur kas daugiau – apie 300. Mes dažnai nė nejaučiame, kad emocija kyla, negalime įvardyti, kokia ji. Tačiau kai emocijos susikaupia viduje, įvyksta sprogimas, geriau to nelaukti.“
Adrija festivalio dalyvius kvies išsiaiškinti, ką apie mūsų dvasios būseną kalba mūsų kūnas.
„Man dvasingumas yra žmogiškumas, – sako ji. – Jeigu nežinai, kas yra žmogiškumas, neturi žalio supratimo, kas yra dvasinės aukštybės. Kalbu apie esminį suvokimą, kad žinau, jog nieko nežinau. Aš esu Visatos dalis ir Visata yra dalis manęs. Tačiau viena – tai pasakyti, o visai kas kita – suvokti, kad mano kūnas yra tik laidininkas. Visa mano praktika yra parodyti, kad mūsų kūnai turi begalinę išmintį ir toji išmintis yra kur kas didesnė nei mūsų protas. Noriu žmonėms paaiškinti, kokią didžiulę galią kūnas turi mūsų mąstymui, mūsų suvokimui ir mūsų emocinei būsenai.“
A.Čepaitės „Įsikūnijimo praktiką“ ir A.Žebrausko „Godopoco“ žaidimą bus galima išmėginti sąmoningo gyvenimo būdo festivalyje-stovykloje „Masters of Calm“, kuris vyks liepos 29–rugpjūčio 7 dienomis.
Visą festivalio programą rasite čia www.mastersofcalm.lt
